Pradėsiu nuo to, kad jau ir dabar ne vienas Lietuvos miestas yra šią idėją įgyvendinęs. Tai nėra dideli miestai, bet vis tik, tai jau ir Lietuvoje yra realybė. Tačiau egzistuoja pavyzdžių, į kuriuos galime pasižiūrėti kalbėdami apie didelius Lietuvos miestus. Vienas tokių miestų yra valstybėje, į kurią nuolat mėgstame pasižvalgyti, kalbėdami, kad jiems pavyko perimti Skandinavijos šalių gerąją praktiką. Kalbu apie Estijos sostinę Taliną. Ten jau 10 metų miesto gyventojams nereikia mokėti už viešąjį transportą. Na, bent jau ta prasme, kuria mes suprantame mokėjimą. Važiuojant viešuoju transportu nebereikia pirkti bilietų. Ar tai pasiteisino? Taip. Jei tai neveiktų ar būtų nepakeliama, dešimties metų iššūkis nebūtų buvęs tvarus.
Tačiau apie viską iš eilės.
Iš kur pinigai? Pirmiausia, visi turėtume žinoti, kad viešasis miesto transportas ir dabar gauna įvairias subsidijas iš miesto. Remiamas vaikų, senjorų važiavimas. Kas už juos sumoka? Sumoka tie miestiečiai, kurie moka gyventojų pajamų mokestį, patenkantį į miesto biudžetą. Argi ne paradoksalu, kad tie, kurie apmoka pigų transportą kitoms grupėms, patys juo nemokamai naudotis negali? Trumpai tariant, „nemokamas“ miesto viešasis transportas yra išlaikomas iš gyventojų jau sumokėtų mokesčių. Tiesiog antrą kartą nebeimami pinigai už važiavimą, nes miesto viešasis transportas yra svarbi savivaldybės funkcija, kuria savivaldybė privalo pasirūpinti.
Tačiau transporto vairuotojų atlyginimai, kuras ir transporto priežiūros infrastruktūra nėra vienintelės išlaidos. Autoparką reikia nuolat atnaujinti. Paprastai tam pasitelkiamos Europos Sąjungos (ES) lėšos. Juo labiau, kad mums jau pavyko šimtus milijonų eurų, perkeltų į Vilnių, sugrąžinti kitiems Lietuvos regionams. Tai daugiau kaip 300 milijonų eurų ES lėšų. Taline teko stebėti ir kitų praktiškų sprendimų. Jau nekalbu apie jų vos ne kiekviename sakinyje minimą žodį „tenderiai“. Tai pirkimai konkurso būdu. Taip jie perka praktiškai viską. Nuo varžto iki autobuso. Įdiegus skaidrią pirkimų sistemą išlaidos remontui, jų teigimu, sumažėjo 30 proc. Jau šioks toks rezervas. O dideliam parkui ir ne „šioks toks“, o didelis. Kitas praktinis sprendimas – tai patiems remontuotis nupirktus naujus autobusus ir kitas transporto priemones. Remonto darbuotojų apmokymo atlikti naujų transporto priemonių techninę priežiūrą sąlyga būna įtraukta į pirkimo sąlygas. Tai leidžia sutaupyti laiko ir viską daryti operatyviai.
Kaip tokia idėja įgyvendinama? Planavimas ir nuolatinis reagavimas į situaciją turbūt yra du pagrindiniai principai, kurių reikia laikytis tvarkant viešąjį transportą. Jis turi dirbti kaip laikrodis ir būti patogus gyventojams. Pirmiausia dėl planavimo. Labai patiko Talino transporto specialistų pastebėjimas, kad niekas geriau už vietos specialistus nežino ir nežinos miesto specifikos. Buvo laikas, kuomet buvo madinga užsakinėti įvairias brangiai kainuojančias studijas iš užsienio ekspertų. Jos dažniausiai nuguldavo stalčiuose ir taip ir nebūdavo įgyvendinamos. Estų teigimu, pačią detaliausią studiją apie Talino transporto sistemos vystymą buvo atlikę patys estai, dar 1988 metais. Taigi planuodami pokyčius Lietuvos miestuose turėtume pirmiausia remtis į tuos, ką turime Lietuvoje. Tikrai turime puikių transporto inžinierių ir specialistų. Juo labiau, kad jie puikiai žino ir mūsų vietinę specifiką, traukos taškus, gyventojų elgseną, oro sąlygas ir kitą specifiką. Kitas svarbus kolegų estų pastebėjimas – tai, kad jokie pasikeitimai neturėtų vykti staiga, nes viešasis transportas labai svarbus miesto funkcionavimui ir bet kokie neapgalvoti pasikeitimai gali jį sutrikdyti.
Koks vis tik turėtų būti transportas, atsižvelgiant į pačių transporto priemonių rūšį? Ilgą laiką buvo įprasta kalbėti tik apie elektra varomų transporto priemonių ateitį. Tačiau karas Ukrainoje parodė, kad pasitikėti tik viena energijos ar kuro rūšimi gali būti labai pavojinga saugumo požiūriu. Todėl ateityje planuojant viešojo susisiekimo parką turėtų būti išlaikytas sveikas balansas tarp elektra, vidaus degimo varikliais ir galbūt vandeniliu varomų transporto priemonių. Pastarosios inžinierių teigimu gali būti jautrios žemoms temperatūroms. Nors tos žemos temperatūros taip pat kol kas tampa labiau reta egzotika. Taline dalis miesto autobusų yra varomi dujomis, o 30 proc. naudojamų dujų sudaro biometanas.
Tai galėtų būti ir papildoma tvarumo galimybė mūsų miestams. Ko reikėtų? Reikėtų iš gyventojų surinkti organines atliekas ir sukurti infrastruktūrą metano dujų gamybai. Metano dujos susidaro ir vandens valymo įrenginiuose. Reikėtų atlikti skaičiavimus, kokį kiekį biometano būtų galima pasigaminti iš biologinių atliekų ir valymo įrenginių, ir planuoti dujomis varomų autobusų pirkimus. Tai leistų ne tik atsakingiau tvarkyti atliekas, apsaugotų gyventojus nuo nepageidautinų kvapų, bet ir leistų iš dalies apsirūpinti kuru, būti mažiau priklausomiems nuo tiekėjų. Dar vienu pajamų šaltiniu turėtų ir galėtų būti iš apmokestintų vietų surenkami automobilių parkavimo mokesčiai. Šios lėšos taip pat turėtų keliauti ne tik parkavimo infrastruktūros tvarkymui, bet ir viešojo transporto gerinimui.
Norint paskatinti atvykstančiuosius į miestą iš priemiesčių ar kitų miestų naudotis viešuoju transportu, būtina plėtoti vadinamųjų „parkuok ir važiuok“ aikštelių tinklą prie įvažiavimų į miestą. Tokios aikštelės turėtų būti nemokamos tiems, kas atvykęs ir palikęs automobilį joje persėda į viešąjį transportą. Taline šis modelis veikia, ir pagrindinės tam skirtos aikštelės būna užpildytos net 80 proc.
Taigi tai labai kompleksinis klausimas. Tačiau argumentai, kodėl reikėtų įgyvendinti nemokamo viešojo transporto idėją, yra labai aiškūs. Toks transportas padidina mažesnes pajamas turinčių asmenų mobilumą, padidina jų galimybes naudotis sukurtomis ir sutvarkytomis viešosiomis erdvėmis, taupant lėšas transportui prisidedama prie gyventojų gerovės didinimo. Toks transportas yra naudingas verslui nes palengvina darbuotojų atvykimą į darbą iš skirtingų miesto vietų, todėl stimuliuoja ekonomiką. Tai padeda įgyvendinti ir žaliuosius tikslus, nes dalis žmonių persėda iš asmeninio automobilio į viešąjį transportą. Pvz., Kaune atliktoje apklausoje 17 proc. gyventojų nurodė, kad iš asmeninio automobilio persėstų į viešąjį transportą, jei šis taptų nemokamas, o dar 36 proc. juo dažniau naudotųsi. Dėl to mieste mažėtų užterštumo ir triukšmo lygis. Be to, tai skatintų žmones deklaruoti gyvenamąją vietą nemokamą viešąjį transportą turinčiame mieste ir taip didintų miestui atkeliaujančio gyventojų pajamų mokesčio dalį.
Net ir visus skaičiavimus bei vertinimus turintys estai prieš diegdami šią naujovę atsiklausė gyventojų. Nes tai yra jų pinigai. Buvo surengtas savotiškas referendumas, kuriame 75 proc. Talino gyventojų pasisakė už nemokamą miesto viešąjį transportą. Šis referendumas yra gražus pavyzdys, kuomet gyventojų atsiklausiama dėl svarbių sprendimų. Gal tai galėtų tapti pavyzdžiu ir planuojant kitus svarbius miestui sprendimus.
Dabar nemokamas viešasis transportas nebėra tik Talino fenomenas. Jis įdiegtas dar 11 Estijos savivaldybių. Jei gali Talinas, kodėl negalėtų ir Lietuvos miestai?
Politinė reklama paruošta paties kandidato ir skleidžiama neatlygintinai.