Leidykla „Briedis“ pristato Marko Galeotti knygą „Putino karai. Nuo Čečėnijos iki Ukrainos“. Joje autorius nuosekliai, žingsnis po žingsnio pasakoja, kaip posovietinė Rusijos Federacija pasuko ne demokratijos, ne pagarbos žmogaus teisėms, bet imperinio revanšizmo, autoritarinio prezidentinio režimo įtvirtinimo, kitaminčių persekiojimo, net žudymo keliu, galiausiai atvedusio prie plataus masto karo prieš Ukrainą.

1991 m. Sovietų Sąjunga liovėsi egzistavusi. Jos subyrėjimą iš KGB ratelių į valdžią atėjęs Vladimiras Putinas vėliau paskelbė didžiausia XX a. katastrofa, žiauriausia neteisybe, kurią privalu ištaisyti. Vėliau įvardyti kiti „pažeminimai“, dėl kurių kaltais apšaukti tariami vidaus ir išorės „priešai“: Rusijos demokratinio kurso šalininkai, „klastingosios“ Jungtinės Valstijos, į rytus besiplečiantis „agresyvusis“ NATO blokas. Daugeliui Rusijos piliečių supervalstybės statuso praradimas buvo tolygus asmeninei tragedijai, tad Putino ir jo aplinkos žodžiai apie netrukus atgimsiančią galybę krito į palanką terpę.

Dar Boriso Jelcino prezidentavimo laikais ne be Kremliaus pagalbos užsiliepsnojo Moldovai priklausanti Padniestrė, po poros metų kilo pirmasis Čečėnijos karas. Putinui tapus Rusijos premjeru, 1999 m. rugpjūtį įsiplieskė antrasis Čečėnijos karas, paskui, jau užėmus prezidento postą, atkurtas Sovietų Sąjungos himnas, pasitelkus totalią propagandą pradėtas visuomenės militarizavimas, vis labiau kurstyta neapykanta Vakarams ir beveik visoms Rusijos kaimynėms. 2008 m. rugpjūtį rusų pajėgos įsiveržė į Gruziją, galiausiai 2014 m. imtasi Krymo ir kai kurių Donbaso sričių okupacijos. Rengiantis kiekvienai ginkluotai agresijai ir jai vykstant būdavo griebiamasi ištiso komplekso hibridinių priemonių: skleista propaganda ir dezinformacija, prisidengiama tariamai pažeidžiamomis rusakalbių teisėmis ir pan.

Kaip Putinas ir jo sukelti kariniai konfliktai negrįžtamai pakeitė Rusijos veidą civilizuoto pasaulio akyse, sužinosite perskaitę šią knygą. Pasak britų „The Times“, „produktyvus karo metraštininkas ir analitikas Markas Galeotti parašė vertingą knygą tinkamu laiku“.

Lietuviškai išleistos M. Galeotti knygos: „Trumpa Rusijos istorija“, „Vory. Rusijos supermafija“, „Rusijos politinis karas. Peržengiant hibridinio karo ribas“ ir „Viskas tampa ginklu. Karas XXI amžiuje“.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką:

1994 m. tiriantysis žurnalistas Dmitrijus Cholodovas rašė: „Mūsų Rusijos kariuomenė ritasi į organizuoto nusikalstamumo pasaulį.“ Be kitų istorijų, jis nagrinėjo pranešimus, pasak kurių, elitinės 16-osios Specnazo brigados smogikai dirba mafijai kaip samdomi žudikai ar net apmoko jos banditus. Tačiau daugiausia jis tyrė teiginius, kad gynybos ministras Gračiovas yra įsitraukęs į masinį kariuomenės lėšų grobstymą. Vieną dieną jam paskambino nepažįstamas asmuo. Jis sakė turįs Dmitrijų dominančios informacijos, kurią šis rasiąs Maskvos geležinkelio stoties bagažo skyriuje paliktame lagaminėlyje. Jam buvo pasakyta, kad lagaminėlis pilnas dokumentų, todėl Cholodovas skubiai jį nunešė į savo laikraščio „Moskovskij komsomolec“ redakciją. Kai jį ten atidarė, sprogo bomba, ir žurnalistas žuvo vietoje.

Laikraštis atvirai apkaltino Gračiovą prisidėjus prie žmogžudystės. Šis neigė bet kokią atsakomybę, tačiau po keleto metų, kai dėl šios žmogžudystės buvo teisiami šeši vyrai – keturi iš jų tebetarnavo karininkais, – Gračiovas prisipažino, kad pavadino Cholodovą „vidaus priešu“ ir pavedė Oro desanto pajėgų žvalgybos vadovui pulkininkui Pavelui Popovskichui su juo „susitvarkyti“. Jis nuoširdžiai pridūrė, kad turėjo omenyje tik „kojų sulaužymą“, bet kai kurie jo pavaldiniai „neteisingai supratę jo žodžius“. Tipiškai tiems laikams, šis prisipažinimas kažkodėl netapo pagrindu patraukti jį patį baudžiamojon atsakomybėn. Šiaip ar taip, kilus dideliam visuomenės triukšmui ir Generalinės prokuratūros pasipiktinimui, visi šeši kaltinamieji buvo išteisinti dviejuose atskiruose procesuose, o byla neišspręsta iki šiol.

Dešimtajame dešimtmetyje buvo nesunku Rusijos kariuomenę vertinti ne kaip saugumo garantą, bet kaip grėsmę. Kariai buvo alkani, nepakankamai apmokyti ir nedrausmingi.

Dešimtajame dešimtmetyje buvo nesunku Rusijos kariuomenę vertinti ne kaip saugumo garantą, bet kaip grėsmę. Kariai buvo alkani, nepakankamai apmokyti ir nedrausmingi. Iš dalies tai lėmė istorinės priežastys. Sovietų kariuomenėje ypač suvešėjo institucionalizuota išnaudojimo kultūra, vadinama „dedovščina“ („senių valdžia“). Jokia kariuomenė nėra apsaugota nuo patyčių ir smurtavimo, tačiau Rusijoje šią situaciją dar labiau apsunkino profesionalių seržantų korpuso nebuvimas ir šaukimo į armiją ciklo ypatumai. Naujokai būdavo šaukiami du kartus per metus: pavasarį ir rudenį, o tai reiškė, kad per dvejus tarnybos metus jie būdavo suskirstyti į keturias po šešis mėnesius trunkančias grupes. Jie turėdavo pereiti kelias neoficialias, bet visuotinai pripažintas karinio gyvenimo pakopas. „Molodoj“ (naujokas) turėjo paklusti daugiau nei pusę tarnybos laiko ištarnavusiems „seniams“ ir tarnybos laiką bebaigiantiems „dembeliams“. Tai galėjo reikšti bet ką – nuo grubių išdaigų iki vertimo atiduoti maistą (ypač atsiųstą iš namų) arba atlikti vyresniųjų kareivių darbus. Dauguma galiausiai būdavo „paskiriami“ kokio nors „dembelio“ globai ir turėdavo atlikti „šimto dienų“ ritualą: kiekvieną vakarą iki jo tarnybos pabaigos po jo pagalve padėti po cigaretę.

Pasipriešinusieji „dedovščinai“ sulaukdavo žiaurios bausmės, ir kasmet keli šimtai naujokų mirdavo nuo mušimo ar kitų bausmių, pavyzdžiui, priverstinio darbo žiemą lauke be paltų. Nors oficialiai ir uždrausta, ši sistema išliko, nes daugelis ją laikė grubiu, bet veiksmingu drausmės užtikrinimo būdu, kai labai trūko patyrusių seržantų – tai buvo pagrindinė Rusijos kariuomenės silpnybė. Seržantu ar net staršina (viršila) tapdavo tiesiog itin perspektyvus šauktinis, išeidavęs ypatingą parengimą. Nors 1971 m. vėl buvo įvestas praporščiko (Vakarų kariuomenėse prilygstančio jaunesniajam leitenantui) rangas, skirtas valstybinę tarnybą jau atlikusiems savanoriams, jų buvo pernelyg mažai (o ir tie prastai parengti), kad būtų galėję iš esmės ką nors pakeisti.

Taikos metu tokia „banditiška“ sistema daugiau ar mažiau veikė, bet mūšyje, kai būrys turėdavo laikytis išvien, tai tapdavo rimta problema. Pavyzdžiui, sovietų karo Afganistane veteranai dažnai minėdavo, kad „dedovščina“ ten išnykdavo iš dalies dėl to, kad mūšio lauke „išnaudotojai“ galėdavo visai netikėtai sulaukti galo.

Kaip galėjo naujai iškeptas leitenantas, tikriausiai vos vyresnis už daugelį jam pavaldžių šauktinių, priversti kareivius jo klausyti? Daugumai jų vienintelė išeitis buvo remtis „dedovščina“, kurie palaikytų tvarką mainais už nuolaidžiavimą naujokų išnaudojimui. Taikos metu tokia „banditiška“ sistema daugiau ar mažiau veikė, bet mūšyje, kai būrys turėdavo laikytis išvien, tai tapdavo rimta problema. Pavyzdžiui, sovietų karo Afganistane veteranai dažnai minėdavo, kad „dedovščina“ ten išnykdavo iš dalies dėl to, kad mūšio lauke „išnaudotojai“ galėdavo visai netikėtai sulaukti galo. Šiaip ar taip, karinė tarnyba buvo itin nepatraukli, ir tai prisidėjo prie didžiulio išsisukinėjimo nuo jos masto: „Gyvenimas – tai knyga, – sakydavo rusai, – o karinė tarnyba – du iš jos išplėšti puslapiai.“ Norintys išvengti kariuomenės duodavo kyšį arba pasinaudodavo tipiška sovietine „blato“, t. y. apsikeitimo paslaugomis, praktika. Tie, kas to padaryti negalėjo, tarnavo.

Žlugus Sovietų Sąjungai paaštrėjo ir kitos kariuomenę jau seniai kankinusios bėdos: atlyginimų nesumokėjimas, gyvenamųjų patalpų trūkumas, prastas maitinimas. Dešimtajame dešimtmetyje įsisenėjusios bėdos tapo kritinės. Karininkų šeimos buvo priverstos gyventi nešildomuose tankų garažuose, kariai maitinami sugedusiu maistu, atlyginimai dažnai vėluodavo iki penkių mėnesių. Nenuostabu, kad tiek karininkai, tiek paprasti eiliniai dažnai imdavosi nusikalstamos veiklos: arba teikdavo nelegalias paslaugas – nuo taksistų iki samdomų žudikų, arba tiesiog vogė viską, ką tik rado. Dauguma tokių vagysčių buvo smulkios ir oportunistinės. Tai buvo laikai, kai, pavyzdžiui, kareiviams buvo įprasta vogti lemputes iš kareivinių ir automobilių dalis, kad galėtų jas parduoti juodojoje rinkoje. Tačiau dažnai tai turėjo ir lemtingų pasekmių. Čečėnijoje badaujantys kareiviai keisdavo ginklus į maistą, nors žinojo, kad tie ginklai vėliau bus nukreipti prieš juos pačius arba jų draugus. Taip pat susiformavo ištisos nusikalstamo verslo imperijos, kuriose karininkai užsiėmė viskuo – nuo nelegalaus karių nuomojimo iki karinių lėktuvų ir konvojų (jų netikrino nei milicija, nei muitinė) naudojimo heroinui iš Vidurinės Azijos ir vogtiems automobiliams iš Europos nelegaliai gabenti.

1994 m. Gračiovas įspėjo Dūmą, kad „nė viena pasaulio armija nėra tokios apgailėtinos būklės kaip Rusijos“, ir jis buvo teisus. (Žinoma, viena iš netikėtai blankaus Rusijos kariuomenės pasirodymo Ukrainoje 2022 m. priežasčių yra ta, kad praėjus 28 metams pernelyg mažai kas joje buvo pasikeitę.)

Karinę tarnybą tapo vis sunkiau kontroliuoti, ir nors Jelcinas 1993 m. pamėgino ją padaryti priimtinesnę, sutrumpindamas šaukimo terminą nuo dvejų metų iki 18 mėnesių, tai ne itin pagerino jos įvaizdį, užtat labai sumažino karių kovinę parengtį. Daliniams teko paversti poligonus javų laukais arba rinkti miškuose grybus ir uogas, kad galėtų papildyti savo mitybą, arba samdyti savo vyrus vietos taryboms ir įmonėms kaip pigią darbo jėgą. Dalį pajamų pasiglemždavo karininkai, o likę pinigai likdavo apšvietimui ir šildymui. 1994 m. Gračiovas įspėjo Dūmą, kad „nė viena pasaulio armija nėra tokios apgailėtinos būklės kaip Rusijos“, ir jis buvo teisus. (Žinoma, viena iš netikėtai blankaus Rusijos kariuomenės pasirodymo Ukrainoje 2022 m. priežasčių yra ta, kad praėjus 28 metams pernelyg mažai kas joje buvo pasikeitę.)

Marko Galeotti knygos „Putino karai. Nuo Čečėnijos iki Ukrainos“ viršelis
Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją