Ir dauguma prognozuotojų natūraliai linkdavo prie optimistiškesnių prognozių, nes normali, civilizuota žmogiškoji prigimtis karo nenori, jo nepriima, ieško sprendimų, kaip visa tai sustabdyti. Nenorėjo tikėti ir daugelis ukrainiečių, net jų lyderiai, nors ir matė telkiamą pasienyje rusų kariuomenę, turėjo realią žvalgybinę informaciją, taip pat iš NATO šalių.
Tačiau net ir šiandien, jau beveik praėjus metams nuo šito žiauraus karo pradžios, jau pasikeitus daugybei aplinkybių, agresoriui parodžius tikrąjį savo veidą, jei jį taip tiktų vadinti, prognozuojama, jog lemiama fazė bus pavasarį, karas užsibaigs gal vasarą ar rudenį, o blogiausiu atveju – metų pabaigoje. Vis tik, man regis, deja, ir šios prognozės pernelyg optimistiškos, vargu, ar joms lemta išsipildyti, nors norėtųsi. Kodėl?
Visų pirma – ir tai pagrindinė priežastis, – permanentinė agresija prieš kaimynus, karai, konfliktai ir yra diktatoriškos Rusijos (iš)gyvenimo būdas. Tai tiesiog suteikia diktatūrai dar platesnes galimybes vis labiau veržti nelaisvės varžtus šalies viduje, naikinti bet kokias demokratijos apraiškas, nekontroliuojamai naudoti šalies resursus ir tokiu būdu išlaikyti valdžią. O ir pati šios šalies visuomenė tos laisvės nei ypač siekia, nei vertina, išskyrus galbūt pavienius veikėjus.
Be to, ilgai besitęsiantis karas režimo mąstymu „nurašo“ visą sunkiai protu suvokiamą korupciją, išgrobtus tos pačios Rusijos turtus, kurie, demokratiškos valdžios atveju, leistų rusams gyventi ne prasčiau nei, pavyzdžiui, norvegams. Nors greičiausiai didysis Rusijos prakeiksmas ir yra jos nesuskaičiuojami turtai bei didžiulė teritorija, jeigu viso to nenaudoji tinkamai ir teisingai.
Kremlius neskaičiuoja praradimų, įskaitant žmogiškuosius, ūkio ir ekonomikos padėtis ciniškai klastojama ir slepiama, visuomenei pateikiami tik pozityvūs faktai, ne išsamus ar bent kažkiek artimas realybei paveikslas, o žmonėms nuraminti periodiškai pamėtėjama socialine išmalda. Dar iki karo ši šalis jau buvo demografinėje duobėje, o karas, mobilizacija bei jaunuolių emigracija ją dar pagilino, anot Rusijos ekspertų, mažiausiai 12–15 proc.
Vis tik sunkiai suvokiamas faktas, jog šioje šalyje nėra jokios daugiau ar mažiau organizuotos opozicijos ir jai galinčių vadovauti nacionalinio mąsto lyderių. Net emigracijoje esanti opozicija yra desperacijoje ir beveik neturi idėjų dėl šalies pertvarkymo ar kokio nors realesnio demokratijos plano.
Rusijos Dūma senokai tapo tik prezidentinių iniciatyvų pritarėja, net Konstitucija pakeičiama per vieną kitą posėdį, be diskusijų, teismų valdžia apskritai viską sprendžia, kaip matome, pagal Kremliaus nurodymus.
Tai reiškia, jog pačioje Rusijoje nėra iš esmės jokių resursų ar jėgų karo eskalacijai kaip nors stabdyti, siekiant kokio nors taikaus sprendimo. Netgi priešingai – karas leidžia režimui ir toliau konsoliduoti visuomenę savo tikslams, o ne ekonomikos ar žmonių gerovės kėlimui, kaip turėtų būti civilizuotoje šalyje.
Beveik neabejotina, kad paspartinti karo pradžią Kremlių paskatino įvykiai Baltarusijoje, nors kitam diktatoriui ir Kremliaus sąjungininkui Lukašenkai po suklastotų rinkimų pavyko žmonių pasipriešinimą užgniaužti. Tačiau jie išsigando, ir stipriai, todėl nusprendė, kad bet kokios demokratijos ar nepaklusnumo apraiškos net ir ne pačioje Rusijoje yra pavojus jų egzistencijai, ką jau kalbėti apie europiniu keliu pasukusią Ukrainą.
Nepaisant geriau Rusiją suprantančių šalių, tokių kaip Lietuva, Lenkija, kitos Baltijos valstybės, Vakarams vis atrodė, jog prekyba su Rusija ją kažkokiu stebuklingu būdu nuo agresijų kaimyninių šalių atžvilgiu sulaiko ar priverčia laikytis tarptautinio sambūvio ir teisės. Todėl po Šaltojo karo pabaigos net daugelis NATO valstybių sumažino gynybos išlaidas, kas blogiausia – susilpnino gynybos pramonės pajėgumus, o ryškiausias pavyzdys šiuo atveju Vokietija ir ne tik.
Tačiau Kremliui vis sunkiau paaiškinti karą prieš Ukrainą net ir absurdiškomis „denacifikacijomis“ ar „NATO artėjimu prie jų sienų“, todėl propaganda suka ienas į „karą prieš kolektyvinius Vakarus“, kas pateikiama kone kaip „didysis Tėvynės karas“.
Likimo ironija – Kremlius nuolat spekuliuoja tariama NATO plėtros grėsme, tačiau iš tikrųjų akivaizdžiai patenka į politinę priklausomybę nuo Kinijos, kuri nė neslepia savo realių pretenzijų į kai kurias Rusijos teritorijas, o ypač mažai apgyvendintose, juolab beveik neapginamose Sibiro dalyse.
Supratus, jog Kremliui karas nėra koks nors atsitiktinis dalykas, pasikarščiavimas ar diktatoriaus beprotybė, kad tai lemia dabartinės jų valdžios prigimtis, Vakarams, NATO, Europos Sąjungai būtina permąstyti savo strategiją ir taktiką, nustoti priiminėti tik ad hoc sprendimus, tikintis, jog agresorius kaip nors susipras ar apsiramins.
Tokia strategija ar bent jos parametrai galėtų būti bent pradėti svarstyti Vilniuje vyksiančiame NATO Viršūnių susitikime. Ne tik nuosekli ir ilgalaikė parama Ukrainai ginklais, bet karo pramonės vystymas, karinių pajėgų paruošimas, sunkiau apginamų Aljanso narių gynybos sustiprinimas.
Pažvelgus tik į rytinį NATO flangą ar visą Baltijos jūros regioną, matyti didžiulės šalių karinės kooperacijos ir veikimo galimybės bei resursai. Ir net dvišaliu ar trišaliu Baltijos jūrą supančių šalių pagrindu, ypač po to, kai Suomija bei Švedija atsisakė ilgai trukusio neutralumo.
Žinomas JAV istorikas Timothy's Snyderis pateikia 15 labai įtikinamų priežasčių, kodėl būtina Ukrainos pergalė prieš Rusiją. Tarp jų ne tik „genocidinės okupacijos žiaurumų sustabdymas“, bet ir „Europos Sąjungos taikos projekto apgynimas“. Kartu ir „teisinės valstybės šansas Rusijai“, kuri, anot istoriko „pati įkalinta represinėje vidaus politikoje“.
T. Snyderis pagrįstai teigia, jog „tai kartą gyvenime pasitaikanti konjuktūra, kurios nevalia iššvaistyti“.
Tai galimybė, mano jis, kurios galbūt neturėjo ištisos politikos planuotojų kartos. Ne tik Vilniaus NATO Viršūnių susitikimas, bet ir pačių Aljanso sąjungininkų aktyvi kūrybinė veikla bei strateginės iniciatyvos prieš susitikimą ir po to šiuo atveju bus lemiančios.
Tik tuomet permanentinės agresijos pasekmės galėtų būti kitokios ar net taptų savotiška galimybe.
