Šių metų apdovanojimai iš esmės buvo gal ir visai neblogi – stiprus, solidžiai sukaltas šou. Vieninteliai apdovanojimai Lietuvoje, tempiantys iki MTV, o gal ir net kokių prestižinių Grammy‘s – nežinau kaip jūs, bet aš esu išlepusi užsienio turinio vartotoja, ir man turi būti aukštas lygis ir dinamika, kad būtų įdomu, kad viskas aplink vibruotų, burbuliuotų, taškytųsi, šviestų ir virtų nuo dalyvaujančių talentų aurų.
Šiais metais M.A.M.A.‘oje panašiai ir buvo: damos gavo progą pasipuikuoti ant raudonojo kilimo su savo nuostabiais vakariniais apdarais, vakarinėmis blizgančiomis arba matinėmis, aptemptomis arba pūstomis, elegantiškomis arba nelabai suknelėmis. Kiti, tiesa, buvo menkai prisidengę, bet tebūnie jų prastas skonis jų pačių reikalas.
Apdovanojimų proga gavo užsidirbt ir buvo įdarbinti tiesiogiai arba netiesiogiai šimtai – jeigu ne daugiau – žmonių: nuo dizainerių iki visažistų; nuo maisto gamintojų iki padavėjų; nuo fotografų iki žurnalistų. Kuo blogai?
Ansamblis Nainys ir Stonkus maloniai derėjo it subalansuotas sūrios karamelės saldainis ir vienas kitą papildė – susitvardęs į talentingą abiturientą panašus dėdė Jonas ir visiškai nesitvardantis, atsipalaidavęs ir aštrialiežuvis guminio veido Jono pusbrolis iš Plungės.
Stonkaus juokeliai, nors vietomis buvo kraupiai banalūs, (užkulisiuose paliktas „Happymeal‘as“ yra dj nevykėlės, suprask, atlikėja tokia jauna, visai kaip vaikas dar, cha cha, kaip juokinga) masėms sueina neblogai. O kad jau prakalbome apie juokelius – seksistinių, nekorektiškų pajuokavimų buvo žymiai mažiau negu praeitais metais, kas yra gerai, bet štai bajeris apie Remis Retro buvo nekorektiškas – kūno sudėjimas ir proporcijos nėra niekieno kito, tik to žmogaus ir jo gydytojų reikalas ir nustokit jau vienąkart Lietuvoje tyčiotis iš stambesnių žmonių – nežinau, ar esat girdėję, bet valgymo sutrikimais serga 9 proc. populiacijos (ketvirtadalis iš jų – vyrai), priežastis – būtent tokie tik jums patiems juokingi pasijuokavimai ir patyčios. Manto persikūnijimas į suvalkiuojantį dėdę su megztiniu žiūrėjosi gerai. Iš patirties žinau, kad sėdint arenoje dauguma juokelių praslysta lengviau ir yra juokingesni, nei stebint TV ekraną, tiesiog ten būni mažiau kritiškas ir labiau atsipalaidavęs.
Apdovanojimų scenarijus gana dinamiškas – vyrai, išbėgę į sceną su aerobikos kostiumais, kelia šypsnį – nieko labai gilaus ar filosofiško. Šou prodiuseriai, beje, kiekvienais metais naudoja tą patį modelį: keletas naujų gabalų, o tada jau – atgal į aštuoniasdešimtuosius/devyniasdešimtuosius. Tai nėra blogai, anaiptol. Kas galėjo nutuokti, kad Kaušpėdas dar dainuoja, o dar ir taip puikiai jaunatviškai išsilaikęs? Duok Dieve jam ilgų sveikatos metų, tam mūsų lietuviškajam David Bowie.
Tik gal jūs juokaujate su savo nežmooooniško ilgumo reklamos pertraukomis? Per jas buvo galima praktiškai spėti nuvykti į prekybcentrį, apsipirkti maisto savaitei ir grįžti atgal, kad jus kur velniai, prakeikti komercialistai (betgi jei ne reklamos, visi suprantam, kad apdovanojimo nebūtų visai).
Nuostabus M.A.M.A. apdovanojimų privalumas, ir dėl ko jie tarsi įgauna pridėtinės vertės: jeigu tūlas Lietuvos pilietis neklauso radijo, nesidomi Lietuvos muzikos naujienomis, net jeigu jis jos YouTube nežiūri, galbūt nugirsta ką kokiose televizijos laidose ar draugų automobiliuose – na tai daugmaž kaip aš – tai įsijungęs ceremoniją nebus taip, kad jis nesupras konteksto, ar kas ten jau tokie ant scenos susirinkę (beje, už šiokį tokį orientavimąsi kas dedasi muzikinėje Lietuvos padangėje dar galiu padėkoti Ramūno Zilnio radijo laidoms, kurias retsykiais, būdama padori buvusi lietuvaitė, įsijungiu).
Manau, kad fantastiška, kad tokia maža šalis kaip Lietuva apskritai turi tokią muzikinę fiestą ir galimybę apdovanoti talentingiausius – arba bent jau tuos, kurie turi nagliausius prodiuserius ir vadybininkus ir geba iškišinėti savo atlikėjus.
Bet nusikelkime į praeitį. Kas iš viso ta M.A.M.A.?
Atsukus keletą dešimtmečių atgal, dar Lietuvos nepriklausomybės aušroje, gūdžiais 1994-aisiais (ir net iki pat 2007-ųjų) buvo tokie apdovanojimai „Bravo“, kurie būdavo organizuojami Lapėse Kauno rajone, ten įsikūrusioje televizijoje Litpoliinter. Apie juos dar būdama paauglė skaitydavau vieninteliame Lietuvos muzikiniame leidinyje „Ausis“. M.A.M.A (Muzikos Asociacijos Metų Apdovanojimai) buvo sugalvota kaip alternatyva BRAVO apdovanojimams, ir pirmą kartą organizuoti dar 2012 m. Ar atsimenate „POP Boys“ pasirodymą su maestro Kastyčiu Kerbedžiu? Man tąsyk visiškai nurovė stogą, ten buvo kažkas makabriškai fantastiško: surinkta tobuliabalsių jaunuolių šutvė, o fronte sustoję tokie gražuoliai skardžiabalsiai kaip skrybėliuotis Sasha Songas, tada dar labai jaunas, bet labai talentingas Donatas Montvydas, Justinas Lapatinskas, Vaidas Baumila – saldainiai ausiai ir akims. Vyrai, ačiū, kad dainuojate – aš tąsyk sau pasakiau, kad kitąmet apdovanojimus žiūrėsiu gyvai (taip ir atsitiko).
Lendant dar giliau į istoriją, regis 1997 m., tuo metu absoliučiai kultinė radijo stotis „M-1“ pradėjo groti lietuvišką muziką ir jie pirmąkart eteryje paleido Hiperbolės dainą „Vasara“. Jeigu radijo stoties valdžia nebūtų priėmusi tokio sprendimo, ištisa karta būtų užaugusi negirdėdama nė pyptelėjimo lietuviškai, kas, sutikite, būtų gana liūdna. Tais laikais valdė užsienio produkcija, ir dažnam tūlam lietuviui lietuviška muzika atrodė kaip nepakankamai aukšto lygio, neverta dėmesio.
Kitas nuostabus dalykas dėl šiųmečių apdovanojimų – kad organizatoriai nusprendė stipriai investuoti į paramą Ukrainai – praktiškai metai kare ir aš tikiuosi, kad penktadienį surinktos lėšos šoktelėjo iki dangaus ir sumušė visus ligtolinius rekordus – labai gražus gestas, kurio aš savo šalyje Švedijoje pasigendu – jie, mat ne tokie supratingi kito kančiai, kaip daug negandų patyrę lietuviai.
Prasibėkime trumpai per šou hailaitus:
Flying Saucer Gang nurovė stogus uoliems krikščioniams, pasaulinis lygis, ačiū, vyrai, buvo žiauriai gerai, jums visokeriopos sėkmės.
Aš prieš gerą mėnesį savo feisbuke rašiau M.A.M.A. apdovanojimų prognozes, ir apie Vaidą Baumilą tuomet parašiau taip:
„Jūs gal juokaujat, tai aišku, kad vyras skins apdovanojimą, gal net ir visus (koncertinis, metų vaizdo klipo, metų albumas, metų atlikėjas) tik neaišku, kaip reiks teisingai tuos apdovanojimus dalint tarp Jaručio ir Baumilos“.
Taip ir atsitiko – Baumila nurovė statulėles už metų klipą, albumą ir atlikėją. Greitai pilną Žalgirio areną surinksiantis šelmis, regis, išgyvena geriausią savo gyvenimo etapą ir pademonstravo nerealiai gerai sukaltą trumpą, įspūdingą šou, jaunatvišką jėgą, o, svarbiausia, nepriekaištingą vokalą.
Negaliu likti neapžvelgusi ir Vaido kostiumų, kaip ir praeituose apdovanojimuose pastebėtų šaunių mėlynų odinių kelnių. Ar mes turime oficialų coming-outą? Ar coming outas, ar ne, mes jį gerbiame ir mylime besąlygiškai, nes esame tolerantiška ir stipriai LGBTQ+ draugiška šalis.
Dabar, kad jau prakalbom apie LGBTQ+ bendruomenę – yra didžiulis nesusipratimas ir nusivylimas, kad Rūta Mur šiais metais nelaimėjo nieko. Laikantis politkorektiškumo ir diversiškumo taisyklių, Rūtą reikėjo apdovanoti, juolab, kad moteris turi iš kojų verčiantį talentą ir Metų Proveržio apdovanojimo, mano galva, tikrai buvo nusipelniusi.
Justinas Jarutis, kaip ir buvau prognozavusi, kad paims vieną apdovanojimą, vieną ir paėmė, tas mūsų gitara brazdinantis šaunuolis.
Dabar dar trumpai apie Moniką Liu: Miela Monika, mylim ir didžiuojamės, ačiū labai, kad atstovavote Lietuvą Eurovizijoje, esate labai faina, stilinga ir charizmatiška, bet gal jau pabaikim tą patį gabalą sukt vėl ir vėl ir vėl iš naujo, ką? Mes „Sentimentus“ girdėjom jau trilijoną kartų. Čia ta pati istorija kaip su „The Roop“ – aš suprantu, kad Lietuva turi limituotą pasaulinio lygmens atlikėjų skaičių, ir nori jais visapusiškai atsidžiaugti, bet mums jau stipriai nusibodę. Žinoma, jūsų Ukrainai palaikyti skirtas numeris atliktas kartu su Alyona Alyona gana stipriai kompensavo dalykus. Bet vistiek nedainuokit daugiau „Sentimentų“.
Dar tada apie jungtinį Bunkės ir Retro pasirodymą.
Jungti hip-hop‘ą, repą ir pop muziką nėra naujas dalykas pasaulyje, todėl pati idėja, nors ir iki skausmo banali ir nuvalkiota, visgi gana neblogai pasiteisina. Nenoriu lįsti į Natalijos gabalo meninę vertę, nes jos ten nė su žiburiu nerasi, tačiau, turint omeny tarpais kičinę ir masėms skirtą apdovanojimų visumą, susižiūrėjo ir susiklausė visai neblogai. Šou vinis – žiūrint perspektyviai, kiek liūdna, bet gerai.
Bunkę taip pat reiktų pagirti už jos unikalų verslumo ir strategavimo talentą – moteris tikrai turi talentą ir metai iš metų geba išlikti šiaip jau labai konkurencingame Lietuvos pramogų pasaulyje, kas jau yra savaime pasiekimas. Tiesa, Bunkė, girdėjau, atvažiuoja pas mus į Stokholmą, tai net nežinau.
Kas dar? Laba trūko SEL‘o. SEL’as neprastai sukuria skandalus. Mes likom be skandalų. Kur mūsų skandalai? Mes norim, po velniais, skandalų.
Kitiems metams to M.A.M.A.’ai ir linkiu.
