– Karas Ukrainoje, visą pasaulį apėmusi COVID-19 pandemija keičia mūsų požiūrį į įvairias gyvenimo sritis, o tai, savaime suprantama, paliečia ir teismus. Ar būtų galima sakyti, kad keičiantis laikui kinta ir teismo vaidmuo?
– Nuo to laiko, kai teismai bent jau Europoje ėmė funkcionuoti kaip nepriklausoma valdžia, praėjo šimtmečiai. Per šį laiką pasaulis išgyveno ne vieną sukrėtimą, gal net rimtesnį nei šiandieniniai. Tereikia pagalvoti apie pasaulinius karus, po jų perbraižytus žemėlapius, Sovietų Sąjungos žlugimą... Valstybėse, kurios buvo ir išliko demokratiškos, fundamentalia prasme teismo vaidmuo nuo to nepasikeitė. Jis buvo ir išliko nešališkas ginčų sprendimo forumas, kuriame išklausomos visos pusės ir kuriame galioja ne stipriojo, o teisiojo teisė, žmogus gali apsiginti net prieš valstybę. Būna ir atvirkščiai, kai teismai sukrėtimų metu praranda savo prigimtinį vaidmenį. Man padarė įspūdį Vokietijos Federaliniame Aukščiausiajame Teisme stovintis atminimo stulpas, skirtas nukentėjusiems nuo nacistinio „teisingumo“ atminti, – tai ir pagarba aukoms, ir drąsa pripažinti klaidas. Gal kada nors Rusijos „teisingumas“ irgi atsiprašys Ukrainos žmonių?
Krizių metu teismų vaidmuo dar labiau išauga. Ištikus krizei, kad ir kokia ji būtų – migracijos, pandemijos, ekonominė, pirmoji reakcija niekada nekils iš teismų. Krizes tenka spręsti politinei valdžiai, sprendimai dažnai pareikalauja skausmingų priemonių, vienokio ar kitokio žmogaus teisių ribojimo. Teismai retrospektyviai vertina, ar pasirinktas sprendimas neperžengė teisės ribų, ar nustatyti suvaržymai buvo būtini ir proporcingi siekiamam tikslui. Taip visuomenėje atkuriamas balansas, pažeistas teisingumo jausmas. Todėl labai svarbu, kad teisingumas, kuris nuo romėnų laikų vadinamas valstybės valdymo pamatu, būtų kompetentingose, stabiliose, neblaškomose rankose. Aš teismus lyginu su dideliu tanklaiviu, kuris negali keisti krypties pagal kažkieno valią, papūtus politiniams vėjams ar net ištikus rimtai krizei. Jis tai turi daryti apgalvotai ir iš anksto rodydamas posūkio ženklą, kad išvengtų susidūrimų.
Be abejo, teismai taip pat turi nepraleisti progos keistis, jei to reikalauja pokyčiai visuomenėje. Tai kaip važiavimas dviračiu – negalima sustoti, kad nenukristum. Tik tokie pokyčiai turėtų vykti ne revoliucijų, o apgalvoto vystymosi keliu. Kartais krizės vienus ar kitus pokyčius paspartina. Antai, COVID-19 paspartino informacinių technologijų diegimo procesą teismuose, nuotoliniai teismo posėdžiai tapo įprasta forma net ir tokioje konservatyvioje teisminėje institucijoje kaip Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, kuriame iki pandemijos jie nebuvo taikomi. Karas Ukrainoje privertė susiimti visas demokratines institucijas, taigi ir teismus. Teismams tenka prisiminti principą, kad demokratija privalo turėti priemones apsiginti. Geras to pavyzdys – šių metų vasarą paskelbtas Europos Sąjungos Bendrojo Teismo Didžiosios kolegijos sprendimas RT France byloje, kurioje buvo nagrinėjamas vienos iš Rusijos televizijų skundas dėl Ukrainos karo kontekste Europos Sąjungos (ES) priimtų ribojamųjų priemonių (transliacijų draudimo į ES teritoriją). Atsakydamas į ieškovo argumentą dėl nepagrįsto saviraiškos laisvės ribojimo Bendrasis Teismas pažymėjo, kad propagandos ir dezinformacijos kampanijos sudaro sąlygas suabejoti demokratinių visuomenių pagrindais ir yra neatsiejama šių dienų karo arsenalo dalis, todėl taikomos ribojamosios priemonės taip pat yra dalis taikių ES tikslų, nustatytų ES sutarties 3 straipsnyje.
Visgi nei šios, nei kitos krizės neturi sudrebinti teismo pamatų – visi privalo turėti teisę į teisminę gynybą, visiems privaloma sudaryti sąlygas būti išklausytiems, teisingumas turi būti lygus visiems.
– Gal galėtumėte papasakoti apie darbo Europos Sąjungos Bendrajame Teisme specifiką? Kokių iššūkių kyla dirbant tarptautinio teismo bendruomenėje?
– Tarptautiškumas Bendrajame Teisme yra natūralus dalykas. Jis nesukelia sunkumų, juolab kad šiame Teisme vartojama vienintelė darbo kalba. Priešingai – tai didžiausia Bendrojo Teismo vertybė, galimybė pasisemti iš skirtingų teisinių tradicijų ir kultūrų. Čia puikiai tinka ES šūkis – „susivieniję įvairovėje“. Juk valstybėms narėms bendros konstitucinės tradicijos yra vienas iš Sąjungos teisės bendrųjų principų šaltinių. Kartais iš bendrų tradicijų tenka pasisemti ir konkrečių taisyklių. Antai Sąjungos deliktinės atsakomybės sąlygos ES teisėje nesureguliuotos, o Sutartis dėl ES veikimo aiškiai sako, kad deliktinės atsakomybės atveju Sąjunga žalą atlygina pagal bendrus valstybių narių įstatymams būdingus principus. Tokias bylas nagrinėja Bendrasis Teismas, ir tų bendrų valstybių narių principų, kurie ne visada jau tokie ir bendri, tenka paieškoti. Aišku, rasti bendrą vardiklį, kai aplink stalą sėdi iš 27 valstybių narių kilę teisėjai, kartais nebūna lengva. Antai to paties COVID-19 kontekste prisimenu diskusijas dėl nuotolinių teismo posėdžių, kurie Teismo procedūrų reglamente tiesiogiai nebuvo numatyti, – ar tai reiškia, kad jie negalimi, ar visgi esamas taisykles galima ir lanksčiau interpretuoti. Diskusijos buvo intensyvios. Tokiu atveju juokaujant sakoma, kad „bendras protas nebėra toks bendras“ (angl. common sense is not that common). Manau, kad tokios pačios diskusijos galėtų kilti ir grynai nacionaliniame kontekste. Be abejo, bendraujant su kolegomis iš įvairių šalių būtina didelė tolerancija kitokiai nuomonei, gebėjimas išgirsti, siekti kompromiso, kartu ir mokėjimas argumentuoti bei nenusileisti principiniais klausimais, kai tai būtina. Tačiau tai natūrali darbo dalis, o ne iššūkis.
– Kuo pasižymi procesas Europos Sąjungos Bendrajame Teisme lyginant su procesu Lietuvos teismuose?
– Bendrasis Teismas yra pirmosios instancijos teismas. Jame tiriami ir vertinami įrodymai, išaiškinamos ir pritaikomos teisės normos. Procesas apima rašytinę ir žodinę dalis. Šia prasme principinių skirtumų nuo proceso Lietuvos teismuose nėra. Visgi keletą ypatumų išskirčiau. Aplinkybė, jog šalys privalo būti atstovaujamos advokatų, lemia aukštesnius reikalavimus, keliamus šalių procesiniams dokumentams. Jie privalo atitikti formos reikalavimus, neviršyti nustatytos apimties, juose turi būti aiškiai išdėstyti ginčijamo sprendimo panaikinimo pagrindai. Dokumentų trūkumų šalinimo klausimą savarankiškai sprendžia Teismo kanceliarija, kuri į teisėją kreipiasi tik abejotinais atvejais. Manau, kad ryškiau nei Lietuvoje veikia teisėjo vadovavimo procesui ir bendradarbiavimo principai. Teismas nuo pat pradžios aktyviai įsitraukia į bylos parengimą nagrinėti. Jis nurodo šalims, į kuriuos aspektus koncentruotis jų tolesniuose procesiniuose dokumentuose. Dažnai šalims jau rašytinėje stadijoje išsiunčiami klausimai, prašant paaiškinti vieną ar kitą bylos aspektą. Kartais Teismas iš anksto šalims pateikia ir klausimus, į kuriuos atsakymus tikisi išgirsti žodinio nagrinėjimo metu. Kai rašytinė proceso dalis baigiama, teisėjas pranešėjas parengia vadinamąją išankstinę bylos ataskaitą, kurioje atlieka visapusišką bylos analizę. Su ja susipažinusi teisėjų kolegija sprendžia, ar byla yra parengta nagrinėti žodiniame procese, ar visgi dar būtina pasiaiškinti kažkuriuos aspektus.
Prieš žodinę proceso dalį šalims iš anksto išsiunčiamas vadinamasis pranešimas apie bylą. Jame nurodoma bylos esmė, pateikiama šalių argumentų santrauka tam, kad šalys matytų, ar Teismas teisingai juos suprato. Šį pranešimą apie bylą šalys gali pakomentuoti žodinio proceso pradžioje. Teismo posėdžio metu šalių atstovams taip pat iš anksto nustatoma pasisakymų trukmė. Tai lemia poreikį koncentruotis į bylos esmę. Teismo užduodami klausimai šalims būna tiek faktinio, tiek teisinio pobūdžio, o pačios šalys viena kitai klausimų užduoti negali. Užbaigęs žodinę proceso dalį, Teismas pradeda rašyti sprendimą, kurį paskelbia iš anksto nustatytą dieną.
Vidutinė proceso trukmė, pavyzdžiui, konkurencijos bylose, siekia 27 mėnesius, o prekių ženklų bylose – 14 mėnesių, ir ji yra sutrumpėjusi, lyginant su ankstesniais metais. Reikia turėti galvoje, kad didelę šio laiko dalį lemia procesinių dokumentų, o vėliau ir sprendimo vertimas į Teismo proceso kalbą. Procesinė daugiakalbystė yra vienas iš svarbių Bendrojo Teismo bruožų.
– Kaip vyksta nacionalinių teismų ir Europos Sąjungos Bendrojo Teismo bendradarbiavimas? Lietuva aktyvi teikdama ieškinius?
– Bendrajam Teismui ieškinius gali pateikti ne tik valstybės narės, bet ir fiziniai ar juridiniai asmenys. Nuo 2013 iki 2022 m. vidurio Bendrajam Teismui teko nagrinėti 24 bylas, kuriose proceso kalba buvo lietuvių. Kadangi proceso kalbą renkasi ieškovas, o valstybės narės ieškinius beveik visada teikia savo kalba, tai gali padėti susidaryti įspūdį apie Lietuvos kaip valstybės ir iš čia kilusių ieškovų procesinį aktyvumą. Palygindamas galiu pasakyti, kad per analogišką laikotarpį bylų, kuriose proceso kalba yra latvių, buvo aštuonios, estų – taip pat aštuonios.
Privatūs subjektai nebūtinai ieškinius teikia savo kalba. Jie gali rinktis proceso kalbą, ir dažnai tai būna anglų kalba dėl paprastos praktinės priežasties – ją vartoja didžioji dalis ES teisėje besispecializuojančių didelių advokatų kontorų. Štai anglų kalba Bendrajam Teismui buvo pateiktas „Lietuvos geležinkelių“ ieškinys dėl Europos Komisijos paskirtos baudos už piktnaudžiavimą jų kaip geležinkelių infrastruktūros valdytojo Lietuvoje dominuojančia padėtimi išardant Rengės geležinkelio ruožą ir taip užkertant kelią Latvijos nacionalinei geležinkelio bendrovei patekti į Lietuvos rinką. Tai reikšminga byla, kurioje Bendrasis Teismas šiek tiek sumažino Komisijos paskirtą baudą, bet paliko nepakeistą įpareigojimą pašalinti pažeidimą.
Iš naujesnių lietuviško konteksto bylų galima paminėti seriją bylų „Achema“ prieš Europos Komisiją, susijusių su valstybės pagalba dujų sektoriuje, įpareigojant šią įmonę prisidėti prie Klaipėdos suskystintųjų gamtinių dujų terminalo išlaikymo.
Yra ir mažiau garsių bylų. Pavyzdžiui, byloje „Audimas“ prieš ES intelektinės nuosavybės tarnybą ši bendrovė siekė nuginčyti sprendimą, kad jos prekės ženklas yra klaidinamai panašus į žodinį automobilių gamintojos „Audi“ prekės ženklą. Kadangi suklaidinimo rizika vertinama visų ES vartotojų požiūriu, o ispanų kalboje „mas“ reiškia „daugiau“, t. y. kažką pozityvaus, buvo nuspręsta, jog ispanakalbei visuomenės daliai „Audimas“ gali reikšti „Audi“ su kokybės ženklu, todėl suklaidinimo rizika egzistuoja.
Kol kas nacionalinių teismų ir Bendrojo Teismo bendradarbiavimas yra daugiau netiesioginis. Šis teismas nėra nacionalinių teismų partneris, teikiantis jiems privalomus išaiškinimus ES teisės klausimais. Be abejo, Bendrojo Teismo praktika gali pasitarnauti nacionaliniams teismams nagrinėjant jų bylas, kai kylantys klausimai yra panašūs, nes yra nemažai paralelizmo tarp nacionalinio ir ES reglamentavimo. Pavyzdžiui, niekas nedraudžia nacionaliniams teismams sprendžiant jų nacionalines konkurencijos bylas pasisemti įkvėpimo iš Bendrojo Teismo praktikos taikant Sutarties dėl ES veikimo 101 ar 102 straipsnius arba nagrinėjant bylas dėl nacionalinių prekių ženklų registracijos pasidomėti, kaip analogiškus klausimus dėl ES Prekių ženklų reglamento taikymo sprendžia Bendrasis Teismas.
Visgi ši situacija artimiausiu metu turėtų pasikeisti ir nacionalinių teismų bei Bendrojo Teismo bendradarbiavimas įgauti kitą pagreitį. Sutarties dėl ES veikimo 256 straipsnyje numatyta, kad konkrečiose Teismo Statuto nustatytose srityse Bendrojo Teismo jurisdikcijai priklauso nagrinėti bylas dėl prejudicinio sprendimo. Iki šiol ši Sutarties nuostata nebuvo aktyvuota, o nacionalinių teismų prejudicinius klausimus nagrinėjo tik Teisingumo Teismas. Šiuo metu atsirado sutarimas dėl dalies prejudicinių klausimų konkrečiose srityse perdavimo Bendrajam Teismui. Man tenka dalyvauti iš Teisingumo Teismo ir Bendrojo Teismo atstovų sudarytoje darbo grupėje, kuri rengia atitinkamus Teismo Statuto ir proceso taisyklių pakeitimus. Bendrajam Teismui planuojamų perduoti bylų sąrašas ganėtinai platus, apimantis didžiąją dalį tiesioginių mokesčių bylų, tokių kaip PVM ar akcizai, taip pat muitų klausimus, be to, ir tokias sritis kaip žalos oro keleiviams atlyginimas bei kai kurias kitas. Be abejo, minėtas pakeitimas turės įveikti visą teisėkūros procedūrą, lemiamą žodį šiais klausimais tars ES valstybės narės. Jei pakeitimai įsigalios, Bendrajam Teismui teks iššūkis prisitaikyti prie naujo tipo bylų, o bendradarbiavimas su nacionaliniais teismais taps intensyvesnis.
– Bendrojo Teismo aktualijas diktuoja visuomenės poreikiai, iššūkiai, juos sprendžiant priimami sprendimai ir iš to vėliau kylantys teisminiai procesai. Teismas tiesiogiai pajaučia visas krizes, tik yra tam tikras laiko atotrūkis.
Pavyzdžiui, COVID-19 pandemija lėmė nemažą grupę bylų, iš dalies panašių į nagrinėjamas nacionaliniuose teismuose. Antai Bendrasis Teismas nagrinėjo bylas dėl Europos Parlamento biuro sprendimo, pagal kurį ribojamas patekimas į Parlamento rūmus asmenims, neturintiems COVID skiepijimo, tyrimo ar persirgimo pažymėjimo. Vienas esminių klausimų, į kurį teko atsakyti Teismui, buvo dėl tokios priemonės suderinamumo su Parlamento narių laisvo ir nepriklausomo mandato vykdymo principu. Ieškiniai buvo atmesti. Kitose bylose nagrinėjami ieškiniai dėl prieigos prie informacijos pandemijos kontekste, skundžiant Komisijos atsisakymą suteikti informaciją apie sutarčių su farmacijos bendrovėmis sudarymo aplinkybes ir pan. Nemažai bylų susiję su pagalba nuo pandemijos nukentėjusiam verslui. Daug valstybių narių teikė pagalbą paskolų, garantijų ar net tiesioginių subsidijų forma, dažniausiai transporto, viešbučių, maitinimo ir turizmo sektoriams. Europos Komisija tokias pagalbos priemones tvirtino supaprastinta tvarka. Tokius sprendimus Bendrajam Teismui skundė tie, kurie valstybės pagalbos negavo arba net ir gavo, tačiau manė, jog gavo per mažai. Šiose bylose Bendrajam Teismui tenka vertinti, ar suteikta pagalba buvo tinkama ir proporcinga siekiamam tikslui, ar Komisija gerai atliko savo darbą vertindama jos suderinamumą su bendrąja rinka.
Ukrainos karas vėlgi tiesiogiai atsispindi Bendrojo Teismo praktikoje. ES pritaikė ribojamąsias priemones daugiau kaip 1 200 fizinių asmenų ir virš šimto juridinių asmenų atžvilgiu. Nemažai jų šias priemones skundžia Bendrajam Teismui, keldami tiek priemonių nepagrįstumo, neproporcingumo, tiek gynybos teisių pažeidimo klausimus. Jau minėjau Bendrojo Teismo Didžiosios kolegijos sprendimą RT France byloje. Šioje byloje trečiojo asmens teisėmis dalyvavo ir Lietuvos Respublika. Teismas iš esmės patvirtino, kad ES Taryba buvo kompetentinga priimti tokio pobūdžio ribojamąsias priemones kaip transliacijų draudimas, o pati priemonė, atsižvelgiant į šios televizijos transliacijose plačiai išreikštą paramą agresijai Ukrainoje, nepažeidžia saviraiškos laisvės esmės.
Greta šių „krizinių“ bylų Teismas nuolat nagrinėja savo įprastas bylas. Jo plati kompetencija spręsti ekonominius ginčus, kylančius iš konkurencijos, valstybės pagalbos, antidempingo, išorės prekybos ir kitų teisinių santykių. Kaip pavyzdį, nurodysiu šių metų rugsėjo mėnesį paskelbtą sprendimą Google Android byloje, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl bendrovės Google piktnaudžiavimo siekiant sustiprinti savo paieškos įrankio padėtį. Piktnaudžiavimas pasireiškė įvairiai, pavyzdžiui, mobiliųjų telefonų gamintojai į savo telefonus privalėjo iš anksto įdiegti Google Search paieškos programą ir Chrome naršyklę, jei pageidavo gauti Google licenciją naudoti jos programėlių parduotuvę Play Store. Google taip pat dalijosi reklamos pajamomis su mobiliųjų įrenginių gamintojais su sąlyga, kad šie iš anksto neįdiegs konkurentų paieškos įrankių. Sprendimas įdomus ne tik tuo, kad jame vertinta rekordinė Komisijos paskirta 4,3 mlrd. eurų bauda, bet ir dėl įvairių konkurencijos teisei svarbių išaiškinimų.
– Visuotiniame teisėjų susirinkime buvo priimta rezoliucija, kuria kreiptasi į aukščiausiuosius Lietuvos valstybės vadovus kviečiant susitelkti ir artimiausiu metu bendromis pastangomis išspręsti nepakankamo ir neadekvataus teismų sistemos finansavimo klausimą, kad būtų užtikrintas tinkamas teismų funkcijų vykdymas. Jūsų nuomone, ką dar būtų galima padaryti gerinant Lietuvos teismų finansavimą ir funkcionavimą?
– Atrodo, kad situacija tikrai kritinė. Liūdna, kai teisėjai traukiasi iš pareigų, nes negali išgyventi iš savo atlyginimo, jau nekalbant apie kandidatų užimti net ir aukščiausias teismines pareigas trūkumą.
ES teisės požiūriu tokio dydžio atlyginimo, kuris atitiktų teisėjų vykdomų įgaliojimų lygį, mokėjimas yra būtina teismų nepriklausomumo garantija. Teisingumo Teismas tą pripažino dar 2018 m. vadinamojoje Portugalijos teisėjų byloje, kurioje buvo keliamas klausimas, ar neprieštarauja ES Sutarties 19 straipsnyje įtvirtintam teismų nepriklausomumo principui Portugalijos teisėjams taikomos atlyginimų mažinimo priemonės, kuriomis buvo siekiama išspręsti valstybės biudžeto deficito problemą. Teisingumo Teismas prieštaravimo nenustatė, atsižvelgęs į laikiną tokio sumažinimo pobūdį bei į aplinkybę, kad jis taikomas ne vien teisėjams, bet ir kitų įvairių kategorijų tarnautojams, įskaitant įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžios atstovus. Kitoje ispaniškoje byloje Carlos Escribano Vindel Teisingumo Teismas vertino Ispanijoje pritaikytų teisėjų atlyginimo mažinimo priemonių proporcingumą. Teisingumo Teismas nurodė, kad mažinant skirtingu procentiniu dydžiu žemesnių kategorijų teisėjų ir aukštesnių kategorijų teisėjų atlyginimus teismų nepriklausomumo principas nebuvo pažeistas, tačiau paliko nacionaliniam teismui nustatyti, ar atlyginimas, kurį, pritaikius sumažinimą, gauna pareiškėjas, yra tokio dydžio, kad atitiktų jo vykdomų funkcijų svarbą, taigi ir užtikrintų nepriklausomą jo sprendimų priėmimą.
Teisėjų atlyginimų problema buvo iškelta ir vengriškoje IS byloje, kurioje greta klausimų, susijusių su Vertimų direktyvos baudžiamajame procese aiškinimu, Vengrijos teisėjas paklausė, ar suderinama su ES Sutarties 19 straipsnyje įtvirtintu teismų nepriklausomumo principu situacija, kai šios šalies teisėjams pagal įstatymą mokamas mažesnis darbo užmokestis negu atitinkamos kategorijos prokurorams, turintiems tokį patį pareigybės lygį ir darbo stažą, ir kai, atsižvelgiant į šalies ekonominę situaciją, jų atlyginimai apskritai neatitinka jų vykdomų funkcijų svarbos. Pastarasis klausimas Teisingumo Teisme liko neatsakytas nenustačius ryšio tarp šio klausimo ir pagrindinės nacionaliniame teisme nagrinėjamos bylos. Visgi neatmestina, kad toks klausimas gali būti vėl keliamas, jei pagrindinė byla bus susijusi su teisėjų atlyginimais.
Teisėjų tarybai biudžeto klausimais visada reikėjo palaikyti konstruktyvų darbinį dialogą su kitomis valdžiomis. Nuo 2015 m. Teisėjų tarybos atstovai pradėti kviesti į vadinamąsias biudžeto derybas. Šis terminas man atrodo ydingas, nes teismai derybose neturi ko pasiūlyti, gali tik pristatyti ir pagrįsti savo poreikius. Visgi tuo bent jau buvo sukurta platforma būti išgirstiems. Finansinė teismų situacija niekada nebuvo visiškai patenkinama, nuolat reikėdavo kamšyti skyles: tai vertimams pritrūkdavo, tai paštas įkainius pakeldavo... Tekdavo belstis į įvairias duris, kartais metų pabaigoje likusios skolos būdavo perkeliamos į kitus metus, bet galiausiai visgi padengiamos. Tai sisteminė problema, kai realūs poreikiai nėra visiškai finansuojami. Nemanau, kad šis finansavimo trūkumas nulemtas specialaus tikslo pažeisti teismų nepriklausomumą, nors akivaizdu, jog nepakankamai finansuojant teismus šis nepriklausomumas pažeidžiamas.
Objektyviais ir skaidriais kriterijais pagrįstas finansavimo modelis padėtų tą problemą išspręsti, nors rasti tokius kriterijus irgi nėra paprasta. Pavyzdžiui, ar būtų pagrįstas atitinkamas procentas nuo valstybės BVP, jei BVP nuolat augtų, o bylų skaičius mažėtų? Manau, kad objektyvumas ir skaidrumas turi pasireikšti biudžeto planavimo procese pateikiant realius poreikius, o vykdomajai valdžiai juos realiai įvertinant ir tenkinant. Toks yra ir ES Teisingumo Teismo finansavimas, Teismas labai atidžiai vertina, kokius poreikius nurodyti. Antai Bendrojo Teismo teisėjui tenkantis padėjėjų skaičius yra mažesnis nei prieš trejus metus. Dėl to kilo daug diskusijų, bet Teismas jau kelerius metus neprašo didinti finansavimo papildomiems padėjėjų etatams, nes bylų skaičius neauga taip sparčiai, kaip prognozuota.
Ar yra rezervų gerinti Lietuvos teismų funkcionavimą, optimizuoti išteklius, reikia atsakyti patiems teismams. Galbūt galima kelti klausimą, ar tikrai Lietuvoje nėra per daug teisėjų? Pagal teisėjų skaičių šimtui tūkstančių gyventojų Lietuva patenka į pirmąjį ES valstybių dešimtuką. Bylų skaičius kasmet mažėja, ir tai jau tendencija. Aišku, kad teisėjai dirba daug, bylos sudėtingos, tačiau jos nėra sudėtingesnės nei kitur, o techninio darbo sumažės atsisakius teismams nebūdingų funkcijų. Jei neužimtų teisėjų etatų finansavimas liktų patiems teismams, galbūt tai išspręstų bent dalį problemų. Valstybės ir visos Europos ekonominė perspektyva neatrodo labai šviesi, todėl visi poreikiai tikrai nebus patenkinti. Neabejoju, kad Teisėjų taryba svarsto visus variantus ir pasiūlys šiandienos sąlygomis geriausius sprendimus.
– Ko palinkėtumėte Lietuvos teisėjams ir teismų darbuotojams?
– Būti pozityviems nepaisant visų sunkumų. Lietuvos žmonės nusipelno kokybiško teisingumo, o Lietuvos teisėjai nusipelno, kad jų darbas būtų tinkamai įvertintas. Tokia diena tikrai ateis. Na, ir, be abejo, sveikatos bei asmeninės laimės.