Į Lietuvą atvedė studijos
Ukrainoje Viktorija siekė mokslininkės karjeros – iš pradžių apsigynė filologijos srities daktaro disertaciją, vėliau ją įtraukė postdoktorantūros studijos ir vokiečių kalbos dėstytojos darbas. 2021-ųjų metų vasarą nusišypsojo laimė gauti stipendiją pusės metų trukmės studijoms Vytauto Didžiojo universitete, taip ji atvyko į Lietuvą, kur iš karto pasijuto kaip namuose.
„Lietuvoje labiausiai man patinka, kad mūsų šalys, Lietuva ir Ukraina, yra labai panašios. Mentalitetas, tradicijos, virtuvė – randu daug bendro. Man patinka Lietuva, gyvenu gražiame, patogiame Kauno mieste, kur jaučiuosi tarsi būčiau čia jau seniai“, – pranešime žiniasklaidai šalį gyrė Viktorija ir bent kol kas savo gyvenimą ir karjerą planuoja sieti su Lietuva.
Aktyvi jauna moteris Lietuvoje ne tik krimto studijas, bet netrukus ėmėsi iniciatyvos ir įkūrė neformalų klubą, kuriame kitus mokė vokiečių kalbos. Viktoriją labai palaikė lietuvių kalbos dėstytoja ir Užsienio kalbų instituto direktorė.
„Mano istorija Lietuvoje prasidėjo nuo Sociolingvistikos ir kalbų studijų Kaune, tai tarptautinė studijų programa. Siekiau gilinti profesines žinias, tobulinti gebėjimą bendrauti užsienio kalbomis. Rimtų minčių keisti karjeros kryptį neturėjau, dėstymas man teikė malonumą, todėl net būdama kitoje šalyje ėmiausi iniciatyvos“, – pasakojo Viktorija.
Filologė pasuko į inžineriją
Viktorijos įkurtas klubas buvo skirtas ne tik universiteto bendruomenei, laukiami buvo visi, kuriems vokiečių kalba yra aktuali. Netrukus dėl pandemijos apribojimų veikla persikėlė į virtualią erdvę, tuomet prie jos prisijungė tarptautinės automobilių elektronikos įmonės „Hella Lithuania“ atstovai. Pažintis buvo lemtinga paskata keisti karjeros kryptį. Viktorijos kursuose apsilankę būsimi kolegos papasakojo apie įmonės veiklą ir užsiminė, kad vokiškai kalbantiems žmonėms yra plačios įdarbinimo galimybės. Pasiūlymas sudomino ir po dviejų etapų darbo pokalbio Viktorija pradėjo dirbti įmonėje.
„Galimybė dirbti Lietuvoje ir bendrauti su kolegomis iš Vokietijos mane sudomino, nes tai buvo proga tobulinti užsienio kalbos žinias. Džiaugiuosi, kad išdrįsau pakeisti karjeros kryptį, tai man leido įgyti platesnės patirties – dirbti su tarptautiniais klientais, ugdyti dėmesį detalėms, prisitaikyti prie nenumatytų aplinkybių. Pastarieji metai rodo, kad gyvenimas yra nenuspėjamas, taigi, tokios savybės yra ypač naudingos“, – svarstė Viktorija.
Šis darbas reikšmingai skiriasi nuo ankstesnio jos karjeros kelio, dėstymą pakeitė darbas inžinerinės pramonės srityje. Filologinį išsilavinimą turinčiai Viktorijai tai nebuvo paprasta – reikėjo suprasti, kaip išspręsti kilusias technologijų veikimo problemas.
„Mano darbas – atsakyti į klientų užklausas, nagrinėti skundus, išspręsti klientams kilusias problemas ir išsiaiškinti jų priežastis. Aktyviausias metas – pirmoji dienos pusė, tačiau dirbant su klientais neįmanoma nuspėti, koks bus darbo krūvis, kada galima tikėtis didesnio užklausų skaičiaus. Todėl šis darbas reikalauja lankstumo, gebėjimo efektyviai atlikti kelias užduotis vienu metu“, – šypsojosi Viktorija.
Atgal į darbą – pro karo pabūklus
Lietuvoje Viktorija sutinka daug savo tautiečių ir džiaugiasi, kad jie stengiasi kabintis į gyvenimą, dirba. Nemaža dalis jos pažįstamų iš karto rado ir darbą pagal profesiją, pavyzdžiui, dirba įsteigtoje ukrainiečių mokykloje. Mergina pataria atvykusiems būti aktyviais ir nebijoti – tuomet tikrai pavyks susikurti tokį gyvenimą, kokio norėtųsi, kaip pavyko jai pačiai.
Viktorija sako suprantanti, koks didžiulis iššūkis teko jos tautiečiams – nors pati dar iki karo dirbo Lietuvoje, prasidėjus Rusijos agresijai viešėjo pas tėvus savo gimtajame mieste Sumuose, prie pat Rusijos sienos: „Kaip ir daugeliui Ukrainos gyventojų, man teko pasinaudoti humanitariniu koridoriumi, kad išvykčiau iš savo miesto. Išvažiavau pro rusų tankų pabūklus. Laimei, turėjau kur važiuoti – grįžau atgal į Kauną. Tiems, kurie turėjo važiuoti į nežinomybę, buvo nepalyginamai sunkiau.“
Šiandien Viktorija Lietuvoje jaučiasi puikiai, ne tik dirba, bet ir užsiima mėgstamais hobiais – tapo paveikslus ir rašo apsakymus, tikisi kada nors išleisti knygą. Tačiau didelių ateities planų nekuria – kaip ir visi ukrainiečiai, labiausiai svajoja apie karo pabaigą, nes jaudinasi dėl tėvynėje likusių artimųjų.
„Mano tėvai ir seneliai yra pati reikšmingiausia atrama mano gyvenime. Jie visada palaiko, džiaugiasi mano pasiekimais ir niekada manęs nekritikuoja. Esu jiems už tai labai dėkinga. Prasidėjus teroristinės Rusijos agresijai, jie nusprendė likti Ukrainoje. Svajoju, kad baigtųsi karas, kad civiliai nebežūtų ir kad pabustų ne nuo oro antskrydžio sirenų, o, pavyzdžiui, nuo saulės spindulių“, – tvirtai teigė Viktorija.
***
Šis straipsnis yra specialaus „Delfi Karjera“ projekto ciklo „Tai įdomu!“ dalis. Ciklas skirtas papasakoti skaitytojams apie įdomius žmones, jų karjeros pokyčius, įspūdinga veikla užsiimančias organizacijas. Jei jūs toks esate arba tokių pažįstate, susipažinkime. Ankstesnį ciklo straipsnį galite perskaityti ČIA.
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
Prisijungti prie diskusijos
Rodyti diskusiją (1)