Todėl pasitaisysiu: propaganda stebisi tik tie, kas blogai mokėsi istoriją.
Dabar daugybė pranešimų apie rusų propagandos perlus. Europiečiai šala, ir vienintelė elektra jiems yra iš naminio žiurkėno, kuris suka generatorių. Dabar ir tą žiurkėną suvalgė, nes daugiau nebuvo kuo maitintis. Anglai iš bado valgo šunų maistą. Šildo jį ant radiatoriaus. Ukrainoje apskritai išsiplauna galvą šaltu vandeniu ir džiovinasi virš orkaitės, lieka be plaukų. Europoje moterys turi dirbti prostitutėmis, kad gautų kelias monetas maistui, nes valgyti nėra ką.
Ukrainiečių ginkluotosios pajėgos naujųjų metų naktį nukauna keturis šimtus rusų karių (rusai sako - šimtą, tai reiškia, kad greičiausiai jų buvo tūkstantis). Rusai paskelbia, kad įvykdė “keršto akciją” ir nukovė šešis šimtus ukrainiečių. Paskui pasirodo, kad visa toji keršto akcija ir visos ukrainiečių aukos išgalvotos, nebuvo ne tik pataikymo, nieko nebuvo. Tiesiog nieko. Viskas pramanyta, kaip Kalėdų senelis.
Norėjau kalbėti ne apie šias nesąmones. Man svarbiau yra mūsų žmonių reakcijos.
Nuostaba. Šokas. Netikėjimas. “Kaip taip gali būti.”
“Kas gi tie naivuoliai, kurie gali tikėti visais tais kliedesiais?”. “Nusišneka, jiems temperatūra.” “Visai pasiuto, ką jie čia šneka.”
Man keista, kad jums keista.
Gal aš jau labai senas, ar pakankamai matęs gyvenime, tačiau kas čia jums naujo? Tiesiog jūs labai jauni, ir jums koncentruota propaganda yra keistenybė.
Pirmuosius du gyvenimo dešimtmečius praleidau, įmerktas į sovietinę propagandą (mane Dievas gelbėjo, nes turėjau nuo vaikystės daug Vakarų spaudos ir informacijos, nuo dieduko Juozo klausomo “Amerikos balso” Kauno Žaliakalnyje iki žurnalų ir laikraščių, todėl ir neužaugau “sveikatos ir teisės instituto” vertas grybas) - galiu jums pasakyti, kad tame, ką rusai dabar kalba apie ukrainiečius ir apie Vakarų šalis, yra nieko nauja.
Vakarai pūva. Pasipuošusios Paryžiaus gatvės prieš šventes, bet niekam nelinksma, visi galvoja tik apie tai, ką reikės valgyti. Puošnu Vašingtone, bet benamiams nelinksma, jie gyvena iš šiukšlių konteinerių. Londonas švenčia, bet prie labdaringos sriubos lauko virtuvių nutyso eilės. Pilnos parduotuvės Toronte, blizga tviska, tik niekas negali pirkti - papasti kanadiečiai rengiasi iš šiukšlyno ir miršta, nes neišgali pas daktarus nueiti.
Visus tuos reportažus esu matęs savom akim, ir, skirtingai nuo daugelio, turiu labai gerą atmintį. Visi šie sovietiniai marmalai apie laisvąjį pasaulį gyvena jau dešimtmečiais.
Tiesą pasakius, jie taip pat kalbėjo ir apie Lietuvą ir kitas Baltijos šalis. Žydšaudžių, fašistų pakalikų, buržuazinių nacionalistų mažos valstybėlės, įsteigusios priešiškus liaudžiai režimus, už amerikiečių ir sionistų (taip mandagiau vadino žydus) pinigus dabar staiposi ir vaizduoja erelius. “Kozyavki”, snargliukai, sklaidėsi tuometinė Rusijos valstybinės televizijos žvaigždė Michailas Leontjevas, kalbėdamas apie Baltijos šalis. Dabar prasigėrė, baisiau už Rusijos URM spaudos atstovę Mariją Zacharovą (tą pačią, kur prieš kameras erotiškai čiulpė braškę). Gerai prisimenu, tada stebėjau Rusijos žiniasklaidą iš Anglijos ir analizavau tas Leontjevo laidas. Mano darbas tada buvo paaiškinti angliškai kalbančiai auditorijai, kodėl mano šalį, o taip pat Latviją ir Estiją, vadina išskyromis iš nosiarklės, iškrapštytais snargliais, liūliais ir kitaip.
Tai buvo, žinoma, ne viskas. 2004 metais, kurie buvo, atrodo, taip neseniai - bet iš tiesų, prieš du dešimtmečius - kai Baltijos šalys stojo į ES ir į NATO, rusai per savo televiziją rodė, kaip lietuviai aria žemę arkliais, o kurie arklių neturi, tai net vieni kitus įsikinkę. Publika Rusijoje žiūrėjo ir viskuo tikėjo. Viskuo.
Ką dar prisimenu iš tų laikų: dar tada jaunas ir kietas prezidentas Putinas ir jo vyriausybė aiškino rusams, kad jau greitai rusai galės be vizų važiuoti į visas Europos Sąjungos šalis. “Nepavydite, kad galės rusai važinėti į Europą kaip norės?”, klausė manęs uzbekai Taškente - jie sėmėsi žinių iš rusiškos televizijos. Tai buvo kokiais 2008 metais. Sakau, kodėl - mes jau seniai važinėjame taip po visą pasaulį. Kas turistauja, kas dirba, kas šiaip gyvena. “Dirba? O kaip jie gauna leidimą?”, klausė jie. Tada buvo mano eilė juos stebinti. Nereikia leidimo, sakiau aš jiems. Lietuvis gali nusipirkti autobuso bilietą, kaip tu iš Taškento į Samarkandą, ir kitą dieną išlipti Londone ir po pietų jau dirbti ten. Žiūrėjo netikėdami, jiems tai buvo pasaka.
Paskui sužinojau, kad ligi šiol tarp daugelio Rusijos TV instrukcijų yra nekalbėti apie tai, kad lietuviai gali nevaržomi važinėti po Europos Sąjungą, apsigyventi, dirbti, atsidaryti banko sąskaitas: nes tokia informacija nėra naudinga Kremliui. Jeigu ir pasakoja, tai kalba apie tai, kaip Baltijos šalių žmonės vergo teisėmis, kaip paskutiniai juodadarbiai, pluša, valydami tualetus ir rinkdami šiukšles Vakarų Europoje, ir į jokius kitus darbus jų neleidžia, ir jie reikalingi, tik kaip pigi darbo jėga.
Keista, kad mūsų žmonės tik tada stebisi, kai perskaito apie Rusijos propagandos kliedesius Ukrainos atžvilgiu, arba jeigu ką nors parašo apie Londoną arba Amsterdamą.
Tuo tarpu krūvos siautėjančių trolių (ir šeimų maršo žiopliukų, vėgėlių ir kitokių patvortinių) pildo mūsų interneto erdves tonomis rinktinio šlamšto, ir plačiosios masės žiaumoja, virškina ir atrajoja. “Jau iš Lietuvos visi emigruoja, paskutinis išjunkit šviesą” (nors gyventojų ne mažėja, o daugėja), “ukrainiečiams viskas, o kada mums kas nors ką nors duos” (šaukia tie, kas siurbia pašalpas ir dar atvažiuoja labdaros susirinkti “Lexus” automobiliais), “tuoj visi badu mirsim nuo tos vyriausybės politikos” (kalba persiriję ir išpampę nuo mišrainių ir rūkytos vištos kiaulės akių savininkai, kuriems pabadauti tikrai padėtų bent jau porai savaičių, tik jie nebadaus, nes šaldytuvai prikimšti, pilvai pilni, ir raugėja vaivorykštėm, rusiškus kanalus žiūrėdami), “seimūnai milijonieriai” (taip sako tie, kas renkasi į kitų milijonierių organizuotus mitingus prieš valdžią, nes labiausiai už paprastą žmogų kovoja tie, kas važinėja šimtatūkstantiniais automobiliais).
Parašiau straipsnį apie tai, kad negalima gailėtis Ukrainą puolančių rusų karių: nei samdinių, nei šauktinių, nei savanorių. “Putinui galima ir gražu linkėti galo”, sakiau ten. Straipsniu pasidalino kažkur interneto kanalizacijos gelmėse, vatnikų urvuose ir janutienių fermose, ir kelias paras daugiau nieko nedariau, tik tryniau trolius (ne, nevalia ignoruoti, nereikia ginčytis, nes tokiu būdu mes jiems tik duodame kuro). Pamačiau visą grožį Kremliaus propagandinės mašinos (DELFI straipsnio pasidalinimas čia:
https://m.facebook.com/story.php?story_fbid=pfbid0LVqsnJ5MsCLWk2WireYUczuDkNs1jhxPiRpCiqStD6QDyzqKrMkBRuUrCDpYkiBUl&id=100044348200080). Įspūdinga. Visa tai veikia mūsų erdvėje, pavardės lietuviškos, turinys - Kremliaus.
Rusijos valdžios nusikalstama propaganda yra baisi, bet nėra nauja ar išskirtinė: dešimtmečiais buvo tokia, nepakito per visus Sovietų Sąjungos metus ir dabar yra tokia pat: nuodinga, begėdiška, atkakli, veikianti mase, o ne gebėjimu. Jie meluoja, melavo ir meluos, jos toks darbas, funkcija ir misija.
Gal jau būtų laikas susirūpinti tuo, ką leidžia į eterį mūsų pačių piliečiai (nes, greta trolių, esama daug ir tamsių, pasimetusių, pagiežingų sovietikų, kurie turi tokius pačius pasus, kaip ir mes, balsuoja rinkimuose, ir gauna išmokas - norėčiau sakyti “moka mokesčius”, tačiau nebūčiau tikras, kad tai tikrai vyksta)?
Dabar mes stebime abejingai ir komentuojame - žiū, visokios vėgėlės, orlauskai, astros ir kiti eina pirmyn į renkamus postus, kaip keista, kas gi už juos balsuos.
Balsuos. Tragiška ir liūdna, bet yra pakankamai daug naivių ir pasimetusių piliečių, kurie, kad ir kaip popinti, ramstyti, čiūčiuoti, pasirinks patį blogiausią, labiausiai beviltišką variantą - tai vaikai tų, kas 1992 metais ėjo balsuoti už Algirdą Brazauską ir jo aplinkos žmones, lyg iki tol nebūtų 1989-ųjų, 1990-ųjų, 1991-ųjų, sausio tryliktosios ir visko, kas padarė patį balsavimą ir laisvą valdžios rinkimą įmanomu. Neišmanėliui duok degtukus, jis neis pakurti krosnies ar uždegti laužo, ne, jis visų pirma eis sudeginti tavo namų, nes tu kaltas, kad turi mažiau už tave.
Diagnozę šiandien lengva nustatyti: jei kokia lietuviška teta su gėlių puokšte vietoje nuotraukos sako pavydinti ukrainiečiams - užpultai, kraujuojančiai, milijonų pabėgėlių ir šimtų tūkstančių gyvybių netekusiai tautai, kuri dantimis kabinasi į savo laisvę, tai jokių tyrimų daugiau nereikia.
