Nišinių aromatų kūrėja Jurga: kvepalams reikia ir trupučio smarvės – neįtikėtina, kokią sunkiai paaiškinamą trauką jie sukuria

Rinkodaros specialistė klaipėdietė Jurga Nemunytė ne vienam puikiai žinoma ir kaip nišinių rankų darbo kvepalų linijos „Mood'or“ kūrėja. Du vaikus auginanti mama viliasi, kad kada nors ateis diena ir ji galės visa širdimi atsiduoti vien tik šiai veiklai, o kol kas džiaugiasi bent retomis akimirkomis, kai gali panirti į kvapų pasaulį. Apie šį malonų užsiėmimą Jurga, ko gero, galėtų pasakoti valandų valandas. Kvepalų kūryba – įtraukianti ir intriguojanti, kaskart atverianti daugybę įdomių atradimų.

Jurga juokiasi, kad yra iš tų žmonių, kurie vis išbando save įvairiausiose srityse. Bet nebūtinai visos prilimpa. Concordios universitete Taline baigusi tarptautinio verslo ir rinkodaros specialybę, grįžusi į Klaipėdą, ji buvo įsteigusi sraigių ūkį, bet ilgainiui suvokė, kad nemato savęs visą gyvenimą guminiais batais braidžiojančios po pievas, kuriose knibžda sraigės.

Ji buvo pirmoji Klaipėdoje įrengusi „burgerinę“ ant ratų, tačiau ir šiuo verslu ilgai nesidžiaugė. „Mano pagrindinė misija ir pareigos dabar yra mamos. Man svarbi ne tik mano vaikų fizinė būklė, bet ir emocinė. Tad visos mano veiklos, kurias būdavo sunku suderinti su vaikų auginimu, greitai atsisijodavo“, – pradėjo pasakoti Jurga, kai susėdome pokalbio jos jaukiuose namuose. Kalbantis prieš akis vis šmėžavo didžiulė senovinė spinta, prikrauta Jurgos kuriamų kvepalų, buteliukų, kolbelių, menzūrėlių...

– Jurga, papasakokite, kaip atėjote į kvepalų pasaulį?

– Įsivaizduoju, kad pirmosios užuomazgos prasidėjo dar paauglystėje. Aš niekada nesipurkšdavau tik vienu kvapu, visuomet mėgdavau miksuoti kelis kvepalus. Nes vieni kvepalai man atrodydavo per saldūs, kiti pernelyg gėliniai, treti per sunkūs, bet juos sumaišius pavykdavo išgauti tinkamą aromatą.

Man iki šiol patinka vyriški sunkūs kvapai. Pamenu, tėtis parvežė man ir broliui kvepalus. Savųjų kvapo net nepamenu, bet greičiausiai jie buvo lengvi, mergaitiški, tad aš dar „pasiskolindavau“ ir sodresnio kvapo brolio kvepalus. Kartu juos sumaišius kvapas būdavo pats tas. Žinoma, tuomet net jokių minčių nebuvo apie parfumerio amatą. Net niekada nebuvome girdėję, kad baigęs mokyklą galėtum rinktis tokią specialybę.

– Baigusi studijas turėjote sraigių ūkį, paskui dirbote konsultante diegiant kokybės vadybos aplinkosaugos, darbų saugos standartus, taip pat vystėte ir mėsainių verslą... Kada išdrįsote išbandyti parfumerio duonos?

– Visai neseniai, vos prieš penketą metų. Prekybos centre ėjau pro kvepalų parduotuvę ir pamačiau, kad vyks natūralių kvepalų kūrimo mokymai. Labai susidomėjau ir nusprendžiau pabandyti. Buvau labai jautri kvapams, tad per tuos mokymus nebuvo lengva susikaupti. Prie stalo sėdėjome apie 10 moterų, tad iš visų pusių sklido įvairūs aromatai. Nepaisant to, man jau patį pirmąjį kartą pavyko sukurti tokius kvepalus, kuriuos labai myliu iki pat šiol. Tą pirmąjį buteliuką labai saugau ir kvepinuosi tik ypatingomis progomis. Po to lankiau dar ne vienus kursus, žinias ir įgūdžius gilinau ir Anglijoje, nes kurį laiką ten gyvenau. Buvo labai įdomu tyrinėti kvapus, suvokti, kaip juos derinti tarpusavyje.

– Kodėl pasirinkote kurti nišinius rankų darbo kvepalus?

– Per tuos penkerius metus išsigryninau, kur aš einu ir ką noriu kurti. Iš pradžių tas perfekcionizmas vedė mane iš proto. Milijoną kartų norėjau viską mesti ir galvojau, kad man niekas nepavyks. O labiausiai į neviltį varė mintys, ar mano sukurti kvepalai kam nors patiks. Iš aplinkinių prisiklausydavau šimtus komentarų. Vieniems per saldu, kitiems per sunku, tretiems per lengva. Pamenu vienos draugės įvertinimą: „O kada tu pagaminsi normalius kvepalus?“ (kvatoja) Nors persiplėšk.

Galų gale suvokiau, kad kvepalai negali patikti visiems. Supratau, kad negaliu kiekvieno žmogaus pomėgių priimti asmeniškai. Juk ir gyvenime vienam patinka medus, o kitas jo nekenčia. Pavyzdžiui, aš mirštu dėl krevečių, bet žinau ir tokių, kurie nuo jų žiaugčioja. Tai kodėl mums visiems turėtų patikti toks pat kvapas? Atrodo, viskas paprasta, bet tos kūrybinės kančios mane ilgai varė iš proto. Jei tik kas nors pasakydavo, kad kurie nors mano sukurti kvepalai nepatinka, man prilygdavo lyg sakytų, kad kuris nors mano vaikas labai negražus... Ilgainiui tas suvokimas, kad mes visi labai skirtingi, išlaisvino.

Kvepalai labai subtilus dalykas. Kadangi esu vieniša, be poros, kai susipažįstu su vyru, neretai sužinoję, kad kuriu kvepalus, jau į antrąjį pasimatymą atsineša visus savo kvepalų buteliukus ir teiraujasi, kurie geresni. Bet nėra atsakymo. Geriausi yra tie, su kuriais tu pats geriausiai jautiesi. O man gali nepatikti visai ne kvepalai, o, pavyzdžiui, kito žmogaus kūno aromatas...

Bendrauju su vienu rumunu, kuris savo šalyje turi nišinių kvepalų parduotuvę. Jis mane atrado per užsienio influencerius, kurie buvo susipažinę su mano kuriamais kvepalais ir juos pareklamavo socialiniuose tinkluose. Pas jį ekspozicijoje yra dveji mano kurti kvepalai, sulaukiu gerų atsiliepimų.

Beje, jo parduotuvėje yra ir tokių kvepalų, kurie kitiems tikrai gali dvokti. Jis man atsiuntė keletą mėginukų. Net ir aš buvau nustebusi. Bet juk lygiai tas pats ir su menu. Jei kūrinys nesužadina visiškai jokių emocijų, kad ir neigiamų, ko jis tuomet vertas? Įdomu yra tai, kad įdomiuose kvepaluose, ypač tuose, kurie laikomi feromoniniais, turi būti nors lašelis smarvės. Juk ne veltui kuriant kvepalus naudoja ir iš gyvūnų analinių liaukų išgautą kvapą. Jei jį pauostytum vieną patį – dvokia, bet kai jo yra nedaug ir subalansuota su kitais kvapais, tai tampa sunkiai žodžiais paaiškinama trauka. Matyt, tai yra instinktyvūs dalykai. Jei kvepėsi vien apelsinais ir ananasais, gal ir „faina“, bet nebus tos nenusakomos traukos.

– O kokį tikslą kėlėte sau – sukurti tokius kvepalus, kurie patiktų būtent jums, ar tokius, kurie įtiktų masėms ir juos pirktų?

– Kadangi aš naudojau daugiausia natūralias medžiagas, man buvo labai svarbi aromaterapinė vertė. Abejoju, ar kas norėtų kvepėti vien čiobreliais ar eukaliptais, kaip kokia „bobulencija“, strėnas prisitepusi (kvatoja). Nors tai ir natūralūs kvapai, bet nebūtinai gerai nuteikiantys. Išgauti aromaterapinį efektą ir sykiu sukurti gerus kvepalus – užduotis ne iš lengvųjų. Išsikėlusi sau tokį uždavinį pasmerkiau save nemenkoms kūrybinėms kančioms. Dabar galiu džiaugtis, kad turiu ir tokių kūrinių. Mano manymu, tikroji nišinė parfumerija – tik rankų darbo kvepalai.

– O būna, kad nepavyksta?

– Žinoma. Nemažai sukurtų kvepalų iškeliavo į šiukšlinę arba sunaudojau žvakėms kurti. Kartais tikrai taip nutinka, kai ant popieriaus juostelės sudėliojus kvapus atrodo, kad viskas gražiai dera, bet kai sumaišai visus ingredientus, staiga ima kvepėti kokiais krapais iš raugintų agurkų stiklainėlio (juokiasi). Ačiū Dievui, jau pasiekiau tokį lygį, kad į bet kurią nesėkmę reaguoju ramiai.

– Ar tai labai brangus malonumas? Įdomu, norint sukurti vienus kvepalus, išleidžiate dešimtis, šimtus, o gal tūkstančius eurų?

– Žiūrint, kokias medžiagas naudoji. Gali būti dešimtys, bet gali būti ir tūkstančiai. Yra labai brangių ingredientų. Pavyzdžiui, už 5 mililitrus gero bulgariško rožių aliejaus tenka sumokėti 85 eurus. Jei dirbi tik su natūraliais ingredientais, tada viskas labai brangu, bet ir kokybė visai kita. Vaizdžiai kalbant muzikiniais terminais, aromato chemikalas yra kaip viena styga, o natūralūs eteriniai aliejai – jau visa simfonija.

– O pati kvepinatės tik savo kurtais kvepalais?

– Tikrai ne. Aš dar nesukūriau savo tobuliausių kvepalų. Tokiais kol kas galiu vadinti nebent tik pačius pirmuosius savo kurtus kvepalus. Tiesa, jie aliejiniai. Galbūt reikėtų sukurti tokius pačius purškiamus.

– Formulę prisimenate?

– Esu užsirašiusi. Bet nežinia, ar pavyks taip pat.

– O kiek laiko prireikia naujam kvapui sukurti?

– Jeigu žinau, kad neturėsiu bent 5 valandų, prie šios veiklos net nesėsiu. Taip ir nutinka, kad dažnai tai tampa nakties malonumu. Pasileidžiu džiazo muziką ir išeinu į tą savo meditaciją. Manau, kad tai kažkas panašaus, kaip tapyti paveikslą. Čia, kaip ir mene, svarbu ne vien tik žinios, bet ir asmeninė intuicija. Rankų darbo, parfumerių artisaniniais vadinami kvepalai kuriami kitaip nei masinės gamybos laboratorijose pagal formulę kuriami kvepalai. Tiesiog uostai kvapus, pilstai, derini ir kuri paletę.

Kiekvieni kvepalai yra ir dalelė manęs pačios. Bet kuriuo atveju, mano kuriami kvepalai turi man patikti. Žinoma, man labai trūksta tam laiko. Galbūt, kai vaikai užaugs, galėsiu daugiau laiko skirti šiam maloniam procesui. Beje, ir mano šešiolikmetis sūnus jau įsijungė į kvepalų gamybą. Iš mudviejų išeina nebloga komanda, nes mudviem patinka skirtingi kvapai. Jis dažnai juokiasi: „Mamyte, tau patinka tokie kvepalai, kurie smirdi...“ Aš jį suprantu, nes man tikrai dieviškai kvepia frankincensas, kuris kitiems gali asocijuotis su bažnyčios kvapu, arba pačiulis... Žodžiu, sunkūs kvapai. Sūnus mane išmokė pamilti baltų gėlių kvapus, nors anksčiau negalėjau tokių pakęsti. Sūnus mano kuriamus kvepalus pašvelnina.

– Ar kuriant kvepalus reikia ypatingo nusiteikimo, ar galėtumėte tai daryti bet kada?

– Tikrai ne. Jei būčiau suirzusi ir galvoje pilna reikalų, net nesėsčiau prie kvepalų kūrybos. Mintys turi būti visiškai atpalaiduotos. Dažniausiai tam išnaudoju savaitgalius.

– Sukuriate kvepalus ir kas toliau? Juk juos irgi reikia realizuoti ar draugės išgraibsto?

– Nutinka ir taip (juokiasi). Žinoma, norint savo kvepalus įvesti į rinką, reikia daugiau lėšų, kad galėtum pagaminti didesnius kiekius, taip pat reikia ir mėginukų, pakuočių ir t. t. Kol kas apie mano kvepalus sužino iš lūpų į lūpas. Turiu nemažą ratą savo kūrybos gerbėjų, kurie prašo pagaminti tuos pačius kvepalus vėl ir vėl. Žinoma, visi norime daugiau uždirbti, bet į šią savo veiklą kol kas labiau žiūriu kaip į didžiulį malonumą, o ne naudos iš jos siekimą. Žinoma, būtų fantastika, jei vieną dieną aš galėčiau vien iš to pragyventi, o dabar aš parfumerijai galiu skirti tik nuo kitų veiklų nuvogtas akimirkas.

– O kokia yra jūsų pagrindinė veikla?

– Esu rinkodaros specialistė, padedu įmonėms kelti pardavimus.

– Tuomet turite aibę žinių, kaip parduoti savo produkciją.

– Taip, iki kaulų čiulpų žinau, ką reikėtų daryti, bet ne viskas taip paprasta. Mano pagrindinė misija ir pareigos dabar yra mamos. Man svarbi ne tik mano vaikų fizinė būklė, bet ir emocinė. Sukuosi kaip ta voverė, tad rasti laiko kitiems reikalams nėra taip lengva, kad ir žinai, kaip ką reikėtų daryti.

– Turite labai mėgstamų parfumerių?

– Niekada taip nebūna, kad kurio nors vieno parfumerio patiktų visi kvepalai. Visgi man labiausiai imponuoja Frederic Malle, Dominique Ropion kūryba. Norėčiau, kad kažkada tai būtų ir mano pagrindinė veikla.

– Kai bus daugiau laiko ar pinigų?

– Laiko. Kai mano vaikai užaugs ir išvažiuos studijuoti, aš tikrai turėsiu ką veikti. Neįkyrėsiu savo vaikams ilgesio dainomis (juokiasi).