S. katė iš prieglaudos. Pobaisė, beveik laukinė. Negali praverti lango: jau kelis kartus bandė prasisprausti ir įstrigo lango rėmų kampe.
S. jo neatveria, bijo, kad katė išeis arba žus, todėl kambario oras salstelėjęs ir šiek tiek gižus, kaip lauko peleninė. Ji sėdi susiėmusi kelius. Bandau atsisėsti panašiai. Dabar nebegalvoju apie darbus, tik apie kietas grindis. Permetu akimis kambarį, vienintelis tinkamas paminkštinimas atrodo katės gultukas. Bet neimu jo, prisivels jos balto kailio į mano juodą sijoną. Sėdim taip pat, o tylim toliau.
Aš klausiu, bet atrodo, kad tik žiopčioju. Ji užsirūko. Dabar ir švarkelis persigers dūmų kvapu. Katė palenda po lovą ir laukia proceso pabaigos. Jaučiu, kaip nutirpsta dešinė koja, vadinasi jau praėjo apie keturiasdešimt minučių. Taip nutinka ir maldos metu, kai nejudu. Ištiesiu ją. Nepadeda. Atsistoju ir pavaikštau. Pirmyn atgal. Vis kažką jai žiopčioju. Mane erzina nemandagumas. Ir nedėkingumas. Sukišu rankas į kišenes. O! Ten – telefonas. Norėčiau išsitraukti ir pažiūrėti, kiek valandų, bet ji man šito neatleis.
Vėl sėdu ir atsiremiu. Sakau, man reikia eiti. Iš tiesų, tai aš neištveriu nei valandos. Bet gal daugiau padėtų psichiatras. Klausiu: Tu valgei? Ji toliau tyli, bet žiūri, kaip iš po foteliuko ištraukiu batus ir apsiaunu. Sakau, mama jaudinasi, turi jai bent paskambinti, nes prisigalvoja kvailysčių, žinai, juk. Ji nusisuka ties mano ilgo sakinio viduriu, aš vėl pradedu žiopčioti.
Pajudu palto link, katė pritipena prie tuščio maisto indelio. Paimu maišą nuo lentynos ir įberiu maisto. Nueinu į vonią, įpilu vandens.
Katė ryja. Beveik springsta. Noriu ją pasiimti namo. Bet bijau, kad S. be jos žus. Suprantama, S. žūtis tik hipotetinė, o katė tikrai padvės. Keista, kad iškart nepastebėjau, kad gyvūnas badauja. Sakau, gal galėčiau ryt ateiti pašerti katės? S. žiūri abejingai. Atidarau duris, o ji man sako:
- Nieko neatsitiko. Jam tiesiog atsibodo. Ir jis išėjo.
- Sunku tai išgyventi per Kalėdas, - bandau atjausti žiūrėdama į laiptinę.
- Jau dvi savaitės.
- Kodėl man nepasakei anksčiau? Aš gi Tau skambinau, – ji mane girdi.
- Jis sakė, kad nenutiko nieko, tiesiog reikia važiuoti. Negalėjo nevažiuoti. Laukiau, kol sugrįš. Negrįžo.
Atsisuku, einu su visu paltu ir sėdu savo į vietą. Įsižiūriu į jos veidą. Ji neverkė. Ji nesielvartavo. Ji laukė ten, kur jis ją paliko. Sakau, kad tikriausiai nebegrįš. Ji linkteli. Pridedu: Kalėdoms sukvietėm visus pas mus. Ateik, gerai? Gal ir Kūčioms. Ji tyli. Paskui palinksta ir pakviečia katę.
Toji atsargiai prieina, trina ausį ir snukio kraštą į S. delną. Ji taip, lyg pati sau, lyg katei šnabžda:
- Sunku Tau su manimi, reikia ištverti vienatvę.
- Ištversim, pamatysi. Kalėdos praeis, nebūk viena.
Norėčiau ją apkabinti, nes man reikia patvirtinimo, kad viskas bus gerai, man reikia paguodos, kad mes ištversime Kūčias ir Kalėdas su jos vienatve ir gedulu. Tikiuosi, ji susiims, ateis ir padės man jaustis gerai dėl padaryto gėrio.
Juk pakviečiau vienišą žmogų. Pakviečiau pabėgėlę prie mūsų smagaus Kalėdų stalo. Į mūsų džiaugsmą. Priglaudžiau naujanašlę, kad mus paguostų, nuramintų, kad ką nors darome dėl Ukrainos.
Akcijai „Sušildyk Ukrainą“ galima aukoti paskambinus trumpuoju numeriu 1409 – skambučio kaina 5 eurai ‒ arba pavedimu į „Stiprūs kartu“ sąskaitą LT387044090101401806. VšĮ „Stiprūs kartu“ įmonės kodas: 305674792.
