Kaip šių metų šventėms pasirinkti tik tvariai sugautą žuvį, radijo laidoje „Tvari Lietuva“ pasakoja asociacijos „Lietuvos Žuvys“ atstovai Martynas Počebutas ir Monika Kazlauskaitė.

Gruodžio mėnesis – laikas, kai prekybos žuvimi kiekiai padidėja ne procentais, o kartais, sako M. Kazlauskaitė. Pasak jos, kai kurie Lietuvos žuvininkystės ūkiai didžiąją dalį savo produkcijos parduoda būtent gruodį. Šioji paskirstoma ne tik Lietuvoje, bet ir eksportuojama, pavyzdžiui, į Lenkiją.

Daugiausiai Lietuvos akvakultūrose (žuvininkystės ūkiuose) užauginama karpių, tai – viena dažniausiai šventiniu laikotarpiu vartojamų žuvų, pastebi M. Kazlauskaitė. Taip pat ant šventinio stalo dažnai dedama silkė, menkė, jūros lydeka, o vis dažniau – ir tunas bei lašiša.

Skatina pirkėjus būti atidiems

M. Počebutas atkreipia dėmesį, kad apsipirkinėjant svarbu atkreipti dėmesį ne tik į žuvies rūšį, bet ir į tai, kur ji buvo pagauta.

„Be abejo, reikėtų vengti Baltijos jūroje pagautos lašišos. Jos legaliai nelabai galėtume turėti, bet ji vis tiek tam tikrais keliais atsiranda prekyboje, – sako pašnekovas. – Neseniai Klaipėdos turguje buvo atvejis, kai neaišku, kokiu būdu ten atsirado mūsų vietinė lašiša. Ją žvejoti yra uždrausta ir kiekvienas mėgėjas žvejys už vieną pagautą lašišą būtų susimokėjęs 1000 Eur. Deja, turgaus prekybininkas išsisuko su vos 45 Eur bauda.“

M. Počebutas sako, kad Baltijos jūroje taip pat yra uždrausta menkių žvejyba, bet ši žuvis kažkokiu būdu vis atsiranda prekyboje. Todėl jis skatina pirkėjus būti atidiems: „Svarbu suprasti, kad ne viskas, kas parduodama, yra gera ir tvaru.“

Tačiau susigaudyti, kokią žuvį pirkti, o kokios – ne, vartotojams nėra lengva, sako M. Kazlauskaitė, nes reikia žinoti, kokia Lietuvos žuvų išteklių padėtis, kokios žuvys nyksta. Net kai kurie žvejai to nežino, pastebi pašnekovė.

„Norėčiau paminėti europinį ungurį. Paradoksalu, kad iki šiol vyksta verslinė ungurių žvejyba, nors jų ištekliai labai greitai senka. Pavyzdžiui, lašišoms galima pritaikyti dirbtinį veisimą, o europiniai unguriai tam nepasiduoda, – kalba „Lietuvos žuvys“ atstovė. – Gaudyti laukinius ungurius, kai jie plaukia neršti, yra mažų mažiausiai neetiška – jie iš gėlo vandens link savo nerštavietės nesimaitindami keliauja 8000 km. Ko jau ko, bet ungurių tikrai nesiūlyčiau pirkti.“

Svarbu suprasti, kad ne viskas, kas parduodama, yra gera ir tvaru.
Martynas Počebutas

Nukenčia žuvys, paukščiai ir ruoniai

Taip pat pašnekovai atkreipia dėmesį, kad greitai išnyks otai – jie yra labai susmulkėję, tačiau ir toliau gaudomi.

„Žvejams mėgėjams žvejoti otus su meškere jų neršto periodu yra draudžiama. Tačiau verslininkai, kurie žino, kur otai plaukia neršti, juos sėkmingai gaudo tinklais ir tam draudimo nėra“, – liūdesio neslepia M. Počebutas.

„Vieni lygesni už kitus – tarytum su meškere išgaudytum daugiau otų, nei su tinklu, – priduria M. Kazlauskaitė. – Kas liečia tinklų netvarumą, svarbus aspektas yra priegauda. Nekalbu vien apie žuvis. Taip pat į tinklus įsipainioja daugybė paukščių ir jie miršta agonijoje. Be to, į priegaudą patenka ir ruoniai. Taigi daug prarandame ne tik pagaudami žuvį, kurios žvejoti negalima, bet ir kitus gyvūnus.“

Žvejyba

Nesinorėtų valgyti tokiame telkinyje pagautos žuvies

Geriausia žuvį šventiniam stalui pirkti parduotuvėse, sako M. Počebutas, o ne iš „lietuvišką ir ekologišką“ žuvį siūlančių pažįstamų.

„Žuvis, kurią kaip šviežią ir lietuvišką siūlo bendradarbio svainis ar kaimyno draugas, gali atsirasti dvejais keliais: arba būti subrakonieriauta, arba sugauta mėgėjo žvejo. Bet mėgėjai neturi teisės jos parduoti. Tai yra pažeidimas ir toks žmogus iš mėgėjo tampa brakonieriumi, nes tam, kad parduotum, greičiausiai pagavai didesnį kiekį žuvų, nei yra leidžiama. Už tai apie tokią žuvį nereikėtų nė svarstyti. Kitas aspektas – perkant ir valgant valgant tokią žuvį niekada nežinai, kokiame telkinyje ji buvo pagauta. Gal užterštame telkinyje, kurį pamatęs tikrai nebenorėtum valgyti ten pagautos žuvies“, – kalba pašnekovas.

Taip pat M. Počebutas pastebi, kad reikėtų mažiau vartoti didelių, plėšrių ir ilgaamžių žuvų, kurių mėsa yra pakankamai riebi.

„Riebios žuvys natūraliai būna mitybinės piramidės viršuje. Gyvendamos ilgą laiką jos suvalgo daug gyvių, kurie savyje kaupia sunkiuosius metalus ir teršalus. Todėl didelės žuvys gali turėti „teršalų užtaisą“, kurio nei vienas iš mūsų nenorėtume vartoti, – sako jis. – Taip pat yra tam tikros rekomendacijos dėl Baltijos jūros lašišos – skandinavai tokios žuvies nerekomenduoja valgyti nėščiosioms, maitinančioms bei vaikams. Tai verčia susimąstyti.“

Rekomenduoja rinktis parduotuves, o ne turgavietes

Savo ruožtu M. Kazlauskaitė džiaugiasi, kad prekybos tinklai įsileidžia vis daugiau produkcijos iš Lietuvos akvakultūros ūkių.

„Lietuvoje užauginta žuvis nelygi pagautai Lietuvoje. Gamta žuvis užsiaugina pati sau. Mes turime palikti laukinius vandens telkinius ramybėje ir daugiau kreipti dėmesį į tai, ką galime užauginti patys, nepereikvojant laukinių išteklių“, – teigia laidos pašnekovė.

Ji rekomenduoja visada atkreipti dėmesį, kas parašyta parduodamos žuvies etiketėje.

„Ant etiketės dažnai būna nurodytas žuvininkystės ūkis, rajonas ir adresas. Galima pasidomėti, kas tai per ūkis. Dažnai jie turi ir socialinių tinklų paskyras, tad galima net pažiūrėti, kaip jie augina tas žuvis, – pasakoja M. Kazlauskaitė. – Prekybos centruose tai padaryti yra paprasta, o turgavietėse viskas kur kas sudėtingiau. Ten iš pardavėjų ne visada sužinosi, iš kur jie gavo tą žuvį.“

Taip pat pašnekovė skatina prisiminti, kad Baltijos jūra – viena labiausiai užterštų jūrų pasaulyje, su didele tarša susiduria ir Kuršių marios. Todėl geriau rinktis žuvininkystės ūkiuose užaugintas žuvis.

„Akvakultūros ūkiai labai sparčiai populiarėja. Per pastaruosius penkerius metus akvakultūros užaugintos produkcijos kiekiai išaugo daugiau nei 30 proc. Na, o Lietuvoje akvakultūros sektoriuje dirba maždaug 6000 darbuotojų – tai kuria pridėtinę vertę ir ekonominiu aspektu“, – pabrėžia M. Kazlauskaitė.