Anksčiau „Tvari Lietuva“ atliktas tyrimas parodė, kad keletas ftalatų rūšių iš „Vilniaus vandenys“ nuotekų valymo įrenginių patenka ir į Nerį. Savo ruožtu nuotekų valymo įmonių atstovai pabrėžia, kad ftalatų koncentracija nuotekose kasmet sparčiai didėja ir nors jas kol kas nuo šių toksiškų medžiagų pavyksta išvalyti iki ES nustatytų leistinų normų, nėra aišku, ar, jų kiekiams augant, tai sėkmingai pavyks padaryti ir toliau.
Specialistai dėl ftalatų problemos pirštu beda į šalyje mažai kontroliuojamus gamybos procesus, per kuriuos šios toksiškos medžiagos išleidžiamos į aplinką, ir besaikį plastiko bei medžiagų su ftalatais naudojimą. Vis dėlto Lietuva nėra vienintelė šalis, kuri susiduria su šia problema, visas pasaulis suka galvą, ką daryti, mat, bent jau Europoje kol kas dar nėra plačiai taikomo ilgalaikio patikrinto metodo šiems kenksmingiems teršalams iš nuotekų išvalyti.
Randama ir kasdien naudojamuose gaminiuose, ir maiste
Ftalatai – dar vadinami plastifikatoriais. Pirmą kartą jie buvo pradėti naudoti XX a. trečiajame dešimtmetyje. Tai cheminių medžiagų grupė, dažniausiai naudojama suminkštinti plastiką ir padaryti jį atsparesnį – sunkiau lūžtantį. Jie taip pat veikia kaip rišanti medžiaga arba tirpiklis. Ftalatai suteikia plastikui tokias kokybines charakteristikas kaip elastingumas, lankstumas, minkštumas, skaidrumas, atsparumas, rašo „The Guardian“.
Šiandien ftalatų randama įvairiuose gaminiuose: kosmetikoje ir asmens higienos priemonėse (šampūnuose, kvepaluose, nagų ar plaukų lakuose, higieniniuose įklotuose ir kt.), balduose, vinilinėse grindų dangose, žaliuzėse, tapetuose, dušo užuolaidose, žaisluose, plastikiniuose vamzdžiuose, plastikinėse plėvelėse ir maisto produktų pakuotėse, lietpalčiuose. Taip pat tepalinėse alyvose, plovikliuose, dažuose, klijuose, medicininėje įrangoje ir prietaisuose (kraujo laikymo maišeliuose, lašelinėse ar net vaistų apvalkalėliuose), žemės ūkyje naudojamose medžiagose (insekticiduose, pesticiduose, trąšose) ir kt.
Yra žinoma, kad ftalatai plinta ir maisto grandinėje. Kanados laukinės gamtos tarnybos mokslininkai prieš keletą metų nustatė, kad jų rasta paukščių kiaušiniuose Kanados Arktyje.
2013 m. Vašingtono universiteto mokslininkai pranešė, kad ftalatų rasta ir maisto produktuose, ypač piene ir prieskoniuose. Manoma, kad į juos šios cheminės medžiagos patenka per plastiką, esantį maisto pakuotėse ir gamybos patalpose.
Kasmet pasaulyje sunaudojama 7,5 mln. tonų plastifikatorių, iš jų daugiau nei 1,3 mln. tonų – Europoje, rašoma Plastifikatorių informacijos centro (Plasticisers Information Center) interneto svetainėje.
VDU Žemės ūkio akademijos Inžinerijos fakulteto Vandens inžinerijos katedros profesorius dr. Algirdas Radzevičius patikslina, kad ftalatas – tai ftalio rūgšties eteris, o iš visų ftalatų rūšių plačiausiai pasaulyje naudojamas dietilheksilftalatas (DEHP). Kitų daugiausiai naudojamų ftalatų penektą sudaro: DEHP, DBP, DINP, DIDP ir BBP.
„Ftalatų yra visur, – sako „Tvari Lietuva“ pašnekovas ir paaiškina, – besaikis plastiko naudojimas, ypač pakuočių, vienkartinių priemonių (vienkartinių indų, higienos priemonių ir kt.) yra pagrindinė ftalatų plėtros problema. Plastikas užvaldė pasaulį, todėl ftatatų koncentracijos aplinkoje turi tendenciją didėti. Tam įtakos turi gyventojų tankumas, industrializavimo lygis, aplinkosaugos priemonių taikymo lygis, gyventojų mentalitetas ir kt.“
Įtaka žmogui
„The Guardian“ publikacijoje dėmesys atkreipiamas ir į tai, kad ftalatų poveikis žmonėms nėra itin išsamiai ištirtas, tačiau manoma, kad jie yra endokrininę sistemą ardančios cheminės medžiagos (EDC), kurios gali keisti hormonų pusiausvyrą, potencialiai sukelti reprodukcines, vystymosi ir kitas sveikatos problemas. Ftalatai siejami ir su vėžio rizika.
Dviejų prieš keletą metų atliktų Harvardo universiteto tyrimų duomenimis, ftalatų poveikis gali padidinti nėščiųjų persileidimo ir nėščiųjų diabeto riziką.
Ftalatai taip pat siejami su kūdikių ir vaikų alergijomis, vyrų lytinių organų deformacijomis, egzema, astma ir dėmesio trūkumo bei hiperaktyvumo sindromu (ADHD). Korėjos mokslininkai, apžvelgę esamus tyrimus, nustatė reikšmingą ryšį tarp DEHP – vienos iš plačiausiai naudojamų ftalatų rūšių – poveikio ir įtakos neurologiniam vaikų vystymuisi.
JAV Vartotojų produktų saugos komisija 2014 m. ataskaitoje teigė, kad tam tikrų ftalatų poveikis gali daryti neigiamą įtaką skydliaukei, kepenims, inkstams ir imuninei sistemai.
VDU Žemės ūkio akademijos Inžinerijos fakulteto Vandens inžinerijos katedros profesorius dr. A. Radzevičius paaiškina, kad į žmogaus organizmą ftalatai patenka per geriamąjį vandenį, maisto produktus, kurių sudėtyje, pavyzdžiui, žaliavoje, jau buvo ftalatų arba kurie buvo laikomi plastikinėje taroje, taip pat per kosmetiką (lūpdažius, kremus, prausklius) ir net vaistus (kapsulių apvalkalus). Vadinasi, ftalatus galima įkvėpti, suvalgyti, į žmogaus organizmą jie taip pat gali patekti per odą.
„Noriu pažymėti, kad 2007 m. DEHP uždrausta naudoti vaikų žaisluose, tačiau kiek iki 2007 m. pagamintų žaislų vis dar yra vaikų rankose, statistikos nėra“, – atkreipia dėmesį jis.
Ftalatų rasta ir Neryje
Moksliniame straipsnyje apie ftalatus, publikuotame žurnale „Bioresource Technology“, teigiama, kad dėl itin plataus ftalatų naudojimo jie patenka į įvairias aplinkos terpes – orą, dirvožemį, paviršinius vandenis, nuotekas ir kt.
Pabrėžiama ir tai, kad ftalatai gali migruoti iš neatnaujintų sąvartynų į gruntinius vandenis ir taip toliau patekti į aplinką. Be to, iš pramoninių ir buitinių nuotekų valymo įrenginių išleidžiami ftalatai kaupiasi nuotekų dumble arba tiesiogiai patenka į vandenį, kuris per mitybos grandinę patenka ir į maistą.
Iniciatyva „Tvari Lietuva“, siekdama išsiaiškinti, kokios kokybės vanduo išleidžiamas į Nerį iš „Vilniaus vandenų“ vandens valymo įrenginių, rugpjūčio pabaigoje tyrė vandenį būklę nepriklausomoje laboratorijoje Vilniuje. Daugiau apie tyrimą skaityti čia. Tyrimo metu buvo tirtos ir septynios ftalatų rūšys – DMF, DEP, DPP, DBP, DIBP, DCP ir DEHP.
Pirmas mėginys buvo paimtas prieš nuotekų valymo įrenginius, o antras – prie „Vilniaus vandenys“ nuotekų valyklos vamzdžio. Upės vandenyje iš pirmo punkto rastos trijų ftalatų padidėjusios koncentracijos, o vandenyje iš antro punkto – penkių. Tai reiškia, kad Neryje buvo aptiktas tam tikras kelių rūšių ftalatų kiekis.
„Tvari Lietuva“ kalbinta Fizinių ir technologijos mokslų centro, Aplinkotyros skyriaus mokslo darbuotoja dr. Dalia Jasinevičienė teigia, kad iš septynių „Tvarios Lietuvos“ užsakymu tirtų ftalatų DEHP išsiskiria savo toksiškumu, todėl yra įtrauktas į prioritetinių pavojingų medžiagų sąrašą.
Abiejuose tirtuose punktuose randama tam tikra DEHP koncentracija. Vis dėlto D. Jasinevičienė pabrėžia, kad DEHP koncentracijai paviršiniuose vandenyse yra nustatytas vidutinis metinis aplinkos kokybės standartas (MV-AKS) – 1,3 µg/l, o tyrimo rezultatai rodo, kad abiejuose tirtuose punktuose ši riba nesiekiama.
Aplinkos ministerijos Taršos prevencijos grupės vyr. specialistė Evelina Cuzanauskienė paaiškina, kad prioritetinėmis pavojingomis medžiagomis laikomos ypač patvarios, biologiškai besikaupiančios ir toksiškos medžiagos, kurios kelia pavojų vandens aplinkai ir per ją – žmogaus sveikatai. Šios medžiagos dėl savo poveikio kelia susirūpinimą visos ES mastu.
„Tvari Lietuva“ kalbintas eurokomisaras V. Sinkevičius pabrėžia, kad DEHP kaip prioritetinės pavojingos medžiagos statusas reiškia, kad jos išmetimas į vandenį bet kuriuo atveju turėtų būti laipsniškai nutraukiamas.
Užterštumas ftalatais didėja
VDU Žemės ūkio akademijos Inžinerijos fakulteto Vandens inžinerijos katedros profesorius dr. A. Radzevičius teigia, kad vandens tiekimo įmonės, surenkančios ir valančios komunalines atliekas, su ftalatų šalinimo problemomis šiuo metu susiduria aštriausiai.
Anot jo, taip yra todėl, kad valyklose taikomos nuotekų valymo technologijos (mechaninis ir biologinis valymas) nėra pritaikytos ftalatams šalinti. Jis atkreipia dėmesį, kad apie tai vis garsiau pasisako ir pačios vandens tiekimo įmonės, vykdančios buitinių nuotekų surinkimą ir valymą.
Pavyzdžiui, „Vilniaus vandenų“ Komunikacijos skyriaus vadovė Renata Saulytė-Smalskė akcentuoja, kad nors nuotekų išvalymo rodikliai dėl diegiamų technologijų gerėja, didelį susirūpinimą kelia didėjantis atitekančių nuotekų užterštumas.
„Atitekančiose nuotekose kasmet auga ftalatų, fenolių kiekiai, valyklą nuotekos pasiekia vis labiau užterštos mikroplastikais ir sunkiaisiais metalais. Pastaraisiais metais stebime tendenciją, kad ftalatų ir fenolių kiekis į „Vilniaus vandenų“ valyklas atitekančiose nuotekose svyruoja nuo maždaug 8 iki 16 mikrogramų viename litre. Tai nemažas kiekis įvertinus tai, kad dar prieš dešimtmetį apie šiuos teršalus nieko nežinojome. Palyginimui, pagal šiuo metu šalyje galiojančias normas į upes vandentvarkininkai gali išleisti išvalytas nuotekas, kuriose ftalatų ir fenolių norma yra minimali – negali viršyti 2 mikrogramų viename litre“, – įvardija ji.
Plačiai naudojamų patikimų metodų visiškai išvalyti ftalatus kol kas nėra
R. Saulytė-Smalskė atkreipia dėmesį ir į tai, kad nors „Vilniaus vandenų“ į aplinką išleidžiamose išvalytose nuotekose ftalatų ir fenolių koncentracija neviršija šalyje leistinos normos, vis tik problema iš esmės lieka neišspręsta. Taip yra ne tik todėl, kad augant ftalatų kiekiams ir koncentracijai, neaišku, ar ES nustatytų normatyvų pavyks neviršyti ir toliau, bet ir todėl, kad įmonė šiuo metu su turimomis technologijomis ftalatus ir fenolius iš nuotekų gali tik apvalyti, o ne visiškai pašalinti. Mat, efektyvių valymo technologijų kol kas ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje nėra arba jos dar tik kuriamos.
„Vilniaus vandenų“ užsakymu VDU atliktas tyrimas parodė, kad Europoje kol kas apskritai nėra plačiai taikomo ilgalaikio patikrinto metodo šiems teršalams iš nuotekų išvalyti. Iš tūkstančių nuotekų valyklų Europoje vos kelios yra įdiegusios ftalatų valymo technologijas, tačiau jų taikymas – dar tik eksperimentinėje stadijoje“, – akcentuoja ji.
Ftalatus visiškai pašalinti sunku, nes jų išvalymo efektyvumas priklauso nuo pasklidusių teršalų kompozicijos ir koncentracijos, kuri ilgainiui gali keistis. Be to, pažangiausių technologijų įdiegimas yra labai brangus ir todėl ne visoms ES šalims finansiškai prieinamas.
Problema – ne tik nuotekų valymas
Anot R. Saulytė-Smalskės, šių teršalų nuotekose daugėja dėl per menkai šalyje kontroliuojamų gamybos procesų – nevaldomai augančio plastiko minkštiklių naudojimo pramonėje ir vartojimo visuomenėje, o kadangi ftalatai yra lengvai migruojantys, jie į nuotekų valyklas patenka kartu su pramonės įmonių ir gyventojų nuotekomis.
„Tvari Lietuva“ pašnekovė sako, kad bendrovė ir toliau ieško dialogo su valdžios institucijomis, siekdama strateginių sprendimų Lietuvos mastu – „Vilniaus vandenys“ ragina šalyje kurti nuoseklią sistemą, įgalinančią riboti ar užkardyti ftalatų naudojimą buityje ir pramonėje, keisti įstatymus, leidžiančius apmokestinti didžiausius teršėjus (tiek buitinius, tiek ir juridinius), o po to investuoti į diegimą modernių technologijų, kurios galėtų išvalyti tai, kas liko ir gali patekti į gamtinę aplinką.
„Net jei į upes tekės nuo ftalatų išvalytas vanduo, žmogus jų ir toliau gaus su maisto produktais, valymo priemonėmis, kosmetika, jį supančiais daiktais. Ftalatų taršos ir žalos problema akivaizdžiai liks neišspręsta. Tad mūsų tikslas nėra vien atrasti technologinį valymo sprendimą. Pirmiausiai siekiame, kad būtų apribotas ftalatų ir fenolių naudojimas gamybos procesuose. Kai kuriose kitose šalyse, pavyzdžiui, Vokietijoje, ftalatų ir fenolių naudojimas gamybos pramonėje yra uždraustas.
Taip pat pagaliau turėtų būti įgyvendinamas „teršėjas moka“ principas, kad gamintojai / importuotojai, į rinką išleidžiantys ftalatų ir kitų mikroplastikų turinčius produktus, finansuotų šių teršalų sutvarkymą, iki kol bus atsisakyta jų naudojimo. Toks teisinis reguliavimas siūlomas ES Miestų nuotekų direktyvoje. Siekiant išspręsti šią problemą turi keistis ir gyventojų sąmoningumas. Gyventojai gali sumažinti taršą rinkdamiesi aplinkai draugiškesnius produktus“, – paaiškina specialistė.
Vilniaus miesto vicemeras Valdas Benkunskas yra sakęs, kad yra du būdai užkardyti teršalų patekimą į aplinką – išvalyti juos iš nuotekų arba neleisti jiems ten patekti.
„Jei technologijos išvalyti tokiems teršalams kaip ftalatai ar fenoliai – dar tik pakeliui, lieka tik vienas kelias – riboti jų naudojimą pramonėje. Sureguliavus jų panaudojimą, švaresnis būtų ne tik pas gamybos procesas. Mažiau kontaktų su teršalais per maistą, buitinę chemiją ir kosmetiką, turėtų ir žmogaus organizmas. Galų gale, su šiais produktais per buitines nuotekas teršalai nepasiektų nuotekų tinklų. Tai svarbus aplinkosaugos ir žmogaus sveikatos klausimas, tačiau lyderystės vis dar trūksta“, – sakė V. Benkunskas.
Savo ruožtu VDU Žemės ūkio akademijos Inžinerijos fakulteto Vandens inžinerijos katedros profesorius dr. A. Radzevičius pabrėžia, kad Lietuva pagal susidarančių ftalatų kiekį niekuo Europoje neišsiskiria, tačiau vandens tiekimo įmonėms, surenkančioms ir valančioms komunalines nuotekas, reikėtų labai kontroliuoti į nuotekų tinklus patenkančias nuotekas iš skalbyklų, automobilių plovyklų ir plastiką perdirbančių įmonių, nes šių išleidėjų nuotekose ftalatų kiekiai gali viršyti leistinas ribines koncentracijas (40 µg/l).
Profesorius akcentuoja ir tai, kad norint panaikinti ftalatus, pirmiausia reikia pasiekti, kad plastiko atliekos nepatektų į aplinką, ypač vandens telkinius, dirvožemį, kuriuose lėtai degraduodamos ilgą laiką „dozuotų“ ftalatus į aplinką.
„(Reikia – aut. past.) mažinti plastiko ir priemonių, kurių sudėtyje yra ftalatų (vienkartinių maišelių, indų, higienos priemonių), naudojimą visose sferose. Taip pat kurti ir naudoti aukštesnės prabos ftalatus, kurių sudėtyje yra daugiau anglies atomų ir kurie yra mažiau pavojingi“, – įžvalgomis dalijasi profesorius.
Anot jo, tam, kad ftalatų būtų naudojama mažiau, itin svarbus yra ir visuomenės aplinkosauginis švietimas, griežtesni reikalavimai plastiko produktų gamintojams ir natūralių gaminių bei stiklo, popieriaus, keramikos, medžio propagavimas.
Ką šioje srityje daro ES?
„Vilniaus vandenys“ interneto svetainėje rašoma, kad dėl itin žalingo ftalatų poveikio žmogaus sveikatai, ES juos įtraukė į prioritetinių teršalų sąrašą ir iki 2033 m. įpareigojo visas nares pasiekti nulinę ftalatų bei fenolių taršą.
Savo ruožtu eurokomisaras V. Sinkevičius atkreipia dėmesį ir į tai, kad siekdama apsaugoti savo piliečius nuo pavojingo ftalatų poveikio ES sugriežtino jų naudojimą visuose plataus vartojimo gaminiuose, o ypač žaisluose ir vaikų priežiūros prekėse. Numatoma, kad ateinančiais metais Europos cheminių medžiagų agentūra pateiks siūlymą dar labiau apriboti ftalatų naudojimą.
„Šiuo metu į cheminių medžiagų reglamento (REACH) autorizacijos sąrašą įtraukta 14 ftalatų, o tai reiškia, kad po tam tikros datos juos bus uždrausta naudoti. Europos Komisijos leidimas įmonėms toliau naudoti šias medžiagas bus suteiktas tik išimtiniais atvejais, joms įrodžius, kad nėra tinkamų alternatyvų ir tolesnio naudojimo nauda viršija riziką.
Pernai lapkritį, Komisijai atlikus peržiūrą dėl ftalatų žalos sveikatai, keturiems iš jų (DEHP, DBP, BBP ir DIBP), greta jau nustatyto neigiamo poveikio reprodukcijai, buvo priskirtos endokrininę sistemą ardančios savybės, tad pridėjus hormoninį poveikį prie pavojingų ftalatų savybių, įmonės turės gauti papildomus leidimus kai kuriems produktams, kuriems anksčiau buvo taikoma išimtis. Jau suteiktas arba dar vertinamas paraiškas reikės atnaujinti“, – vardija eurokomisaras.
