Gyvenimas deokupuotame Chersone
Atsargos karininkas Vygintas Ušinskas laidoje „Iš esmės“ papasakojo apie gyvenimą Chersone po to, kai miestas buvo išlaisvintas iš okupantų. Gyvenimas, nors ir be elektros, šildymo ar kitų dalykų, gyventojams čia dabar daug mielesnis nei tuomet, kai miestas buvo okupuotas.
„Mes atvažiavome praėjus vienuolikai dienų po to, kai buvo išlaisvintas Chersono miestas. Atvykome dieną, buvo maždaug plius dvylika ar dešimt laipsnių, bet mes nusprendėme likti nakvoti, o naktį temperatūra nukrito žemiau nulio. Įsivaizduokime, kad Vilniuje atjungiame elektrą, vandenį, dujas. Kaip jausitės? Realiai miręs miestas. Vienur ar kitur lemputė dega lange – taip atrodo miestas naktį. Buvo labai šalta, mes išsinuomojome, kaip įpratę europiečiai, per bukingą tokį viešbutuką – viskas gerai, priėmė, bet paskui kilo klausimas, ar yra internetas. Kai atvažiavome, pasakė, kad jie iš esmės nieko mums negali duoti, vandens yra minimaliai. Taip atrodė gyvenimas pirmomis dienomis. Vėliau aš išvažiavau į Mikolajivą, kolega – savo keliais. Tada mums ir patiems teko papulti į artilerinį apšaudymą; matai, kad ir civilių gyventojų kvartalai yra apšaudomi, sakyčiau, uždraustais ginklais“, – laidoje pasakoja V. Ušinskas.
„Buvo labai aiškiai išreikšta vietinės bendruomenės nuomonė, kad geriau be viso šito [be vandens, elektros], bet nebūti okupuotiems. Nors kabo plakatai, kad mes esame neva broliška tauta, bet taip nebuvo, jie buvo laikomi tikrąja žodžio prasme antrarūšiais žmonėmis“, – sako pašnekovas ir prisimena vieną istoriją, kai moteris norėjo savo giminaitį perduoti į slaugos namus, kuriuos tuo metu valdė okupantai, tačiau išgirdo siaubingą okupantų atsakymą: „Tegul miršta.“
Vežama parama žiemą keičiasi
Keliautojas Aurimas Mockus daugiau papasakojo apie vežamą paramą į Ukrainą ir kaip keičiasi poreikis nuo to, koks yra metų laikas. Visgi, pabrėžia pašnekovas, žmonės padeda tiek, kiek gali, todėl nereiktų kvestionuoti paramos dydžio.
„Per savaitę sulaukiau laiškų – žmonės dalijasi prašymais, tačiau aš esu pasirinkęs kryptis, ten ir padedu. Nekalbu tik apie save vieną, šiuo atveju kalbu apie visą Lietuvą, – mes nesugebėsime visiems padėti. Žmonės vis tiek parašo, padėkoja, kad apskritai padedama ir kažkas daroma, taip pat išskiria Lietuvą kaip vieną daugiausia aukojančių šalių pagal gyventojus, pagal tai, kiek mato, kad patys savanoriai sugeba tos paramos nuvežti, taigi, manau, nereikia išskirti [konkrečiai vieno žmogaus], nes kiekvienas skiria nuo savęs ir kiekvienas žinome, kiek galime duoti. Vieni galbūt duoda daugiau, kiti mažiau, bet nemanau, kad apskritai galima į tai apeliuoti, kiek davei. Duokime ir supraskime paprastai: kol karas nesibaigė, mes visi privalome rasti pajamų, rasti noro aukoti“, – sako A. Mockus.
Jis taip pat pasakoja, kad nors pavojaus yra visur ir visada, tačiau vis dažniau vykstant į Ukrainą įgyjamas tam tikras imunitetas.
„Matau sugriautus miestus, matau kenčiančius žmones, matau daug karinės technikos sunaikintos. Žinoma, kuo toliau nuo fronto linijos, tuo geresnės nuotaikos, galbūt optimistiškesnės. Kuo arčiau fronto linijos, tuo aiškiau matai realų vaizdą, girdi apie tas tikrąsias netektis, apie viską. Žmonės, aišku, neskubės palikti savo namų. Galbūt visa tai buvo pačioje pradžioje, kai karo pradžios savaitėmis tvyrojo didžiausia nežinia, kai dar Kyjivas buvo apsuptas. Tada žmonės bijojo grįžti, jautėsi nesaugūs, bet kuo daugiau laiko pats praleidi Ukrainoje, tuo labiau išsiugdai imunitetą ir kai kurių dalykų tiesiog nebebijai. Pačiam teko būti ir tiesioginio apšaudymo zonoje“, – sako A. Mockus.
Reikalinga tikslinga parama
Laidoje paklausta apie patį paramos ir pagalbos poreikį, apie tai, ar būna situacijų, kai surinkus pagalbą Lietuvoje ir ją nuvežus į Ukrainą paaiškėja, jog reikalinga kiek kitokia parama.
„Kad ir kaip būtų, esu šiek tiek susidūręs su karyba [nurodė, kad yra krašto apsaugos savanoris], puikiai žinau, kad parama priklauso ir nuo oro sąlygų, – pats aprūpinimas ir įvairios priemonės. Dabar turbūt daugelis matome, kad kariai tiesiog sėdi purve tiesiogine to žodžio prasme, sėdi balose ir jiems bet kuriuo atveju reikia ne tik šiltų, bet ir neperšlampamų rūbų. Poreikis kažkiek skiriasi nuo to, kuris buvo pavasarį. Nelygu, kokioms pajėgoms padedi, pavyzdžiui, specialiosios pajėgos galbūt geriau aprūpintos, teritorinės – lyg šiek tiek mažiau. Kiekvienų poreikiai skirtingi.
Labai paklausūs tokie brangūs dalykai kaip termovizoriai, dronai, kurių gali būti tikrai daug ir visada bus negana. Pavyzdžiui, dabar nuvežėme daug priemonių, generuojančių šilumą, elektrą, ir supratome, kad karas reikalauja tokių išmaniųjų technologijų. Aišku, visada renkiesi – galbūt šiandien geriau nupirksiu dešimt krosnelių, o ne vieną termovizorių, ir žinau, kad tos dešimt krosnelių gali aprūpinti šiluma keturis šimtus karių, o vienas termovizorius, kuris kainuoja kelis tūkstančius, gal bus naudojamas tik skyriuje. Taigi parama reikia nuolat domėtis, klausti prieš vežant į tam tikrą vietą. Karo pradžioje būdavo, žmonės prikrauna krūvas maišų drabužių, batų, aukštakulnių, balinių suknelių... Turbūt suprantame, kad tokia parama kartais ir juoką gali kelti. Reikia labai atsakingai į tai žiūrėti“, – sako pašnekovas.
Veža ne tik paramą, bet ir patirtį
Labdaros fondo „Saulės smiltys“ vadovė Marija Dubickienė sako, kad Lietuvoje leidžia jau paskutines valandas, nes netrukus išvyks į karščiausius taškus pačioje Ukrainoje.
„Dabar yra paskutinės mūsų valandos čia, netrukus išvažiuoja mano paskutinis konvojus. Ryte mes išvažiuojame į Lvivą, ten dalis krovinio jau išvežta, tada – mūsų toks jungtinis konvojus, mat su manimi vyksta dar dvi merginos paramedikės, jos veža paramedikų mokymus kariams. Aš su savo partneriu važiuojame į šiandien, ko gero, karščiausius taškus, – pernakvoję Kyjive, vyksime į Mikolajivą, paskui – į Chersoną, Chersone perduosiu trims brigadoms mūsų vežamus energijos blokelius, generatorius, taktines aprangas, pašiltukus, termorūbus, dar vežame dronų, kurių visada reikia. Po Chersono grįžtame į Mikolajivą, po Mikolajivo važiuojame į Zaporožę... Tada – Slovjanskas, Kramatorskas, Iziumas, Charkive susitinku su savo paramedikėmis mergaitėmis, – <...> apmokymai vyksta šiek tiek toliau nuo paties fronto. Susitikę Charkive grįšime į Kyjivą, priimsime siuntinį, – atvažiuoja didžiulis krovinys iš Amerikos (generatorių, šiltų miegmaišių). Tada viską įforminsime ir grįšime į Lietuvą“, – pasakoja M. Dubickienė.
Kaip akcentuoja pašnekovė, nors ir nėra karė, tačiau būdama mama puikiai žino, kad pasikeitus tam tikroms aplinkybėms reikalinga kitokia parama.
„Yra vienas svarbus dalykas – man rūpi. Ir kaip minėjo prieš tai kalbėję pašnekovai, jeigu mes sustosime, tai tikriausiai visa tai turėsime čia. Kadangi aš esu mama ir tai yra svarbiausia mano misija, tikrai nenoriu, kad mano vaikai matytų tai, ką aš mačiau Chersone, ką mačiau Bučoje. Tiesioginio atsakymo, kodėl tai darau, negalėčiau įvardyti, tiesiog man tai rūpi. Aš niekuomet nerizikuoju visiškai nepasiruošusi: kai vykstame į kelionę, turiu informatorių, žmonių, kurie mane tam tikruose logistikos taškuose sutinka, palydi. Be materialinės paramos, jiems labai svarbu, kad tu atvažiuoji ir prisėdi juos išgirsti.
Moralinė pagalba irgi svarbi, – mes nepamiršome ir esame su jais, mes nesustojome. Ir dar vieną karo dieną kartu valgai rytinę košę, miegi apkasuose. Visos tos patirtys leidžia labiau suvokti, ko reikia, nes kartais jų prašymai būna vienokie, bet tu žiūri į priekį, ko dar reiks pasikeitus klimatinėms sąlygoms. Aš – ne kareivė, aš – mama, ir žinau, kad rudenį vaikus rengi kitaip negu vasarą. Visa tai, taip pat bendravimas su skirtingais žmonėmis, su brigadų vadais, su skirtingais kariais skirtinguose Ukrainos regionuose man asmeniškai ir mano fondo nariams leidžia suprasti tam tikrus skirtingus poreikius“, – pasakoja M. Dubickienė.
Pašnekovė sako, kad kai kurie žmonės pasilieka, nes tiesiog niekada gyvenime nebuvo niekur išvykę už Ukrainos, tad tam reiktų labai pasiryžti.
„Viena iš pasilikimo priežasčių ta, kad dalis vaikų, moterų ir senolių nebuvę užsienyje, nebuvo išvykę iš Ukrainos. Jiems tai yra labai stiprus pasiryžimo klausimas, ir tai nėra paprasta; šiandien mūsų fondas globoja apie tris šimtus šeimų, o be asmeninių ryšių, be kontaktų itin sudėtinga adaptuotis. Tie, kurie norėjo vykti į užsienį užsidirbti pinigų, greitai adaptavosi, bet tie, kurie gyveno ir buvo ten susikūrę buitį, jiems įsitvirtinti kitur labai sunku“, – sako M. Dubickienė.
Moteris priduria, kad jos fondas labai susitelkęs į situaciją ir pagalbą Mariupolyje.
Kokia parama reikalinga vaikams
M. Dubickienė daugiau papasakojo, kokia pagalba reikalinga vaikams Ukrainoje bei kokia yra situacija.
„Kalbant apie pagalbos poreikį vaikams, centruose jie jau gauna svarbiausių dalykų, bet pabėgėlių yra apie milijoną, tai kaip į juodąją skylę – kad ir ką nuveši, tai prapuola. Tada mes atvykstame su komanda, kurioje dažniausiai yra Ukrainos karo veteranų, jie jau negali kovoti, bet turi karinę patirtį, mane lydi, stebi aplinką. Ir kai vyksti į deokupuotą teritoriją po išvadavimo, tai, aišku, pirmiausia veži pirmojo būtinumo prekių.
Jie neturi darbų, neturi pinigų, jie daug ką prarado, tad viskas greit neatsiras. Pavyzdžiui, turiu prašymą su šiuo kroviniu nuvežti du tūkstančius termopuodelių, nes kai vaikams tenka slėptis per atakas, jiems į tuos puodelius pila karštą vandenį, kad nesušaltų. Per pastarąsias savaites turiu daug prašymų dėl šeimų, kurios privalėjo trauktis pačią paskutinę minutę. Jiems reikia apklotų, vilnonių kojinių, puodų, keptuvių, puodelių. Tikriausiai tie, kurie ten vyko, supranta, jog ten – ne sandėliai.
Žmonės mirties akivaizdoje nereikalingų daiktų nesiima. Lvive paprastai norima taktinių pirštinių, balistinių akinių ir visų kitų dalykų, ir kai atveži tokių daiktų, būna, sako: „Mano brolis gretimuose apkasuose, jam reikalingos kelnės.“ Mes viską vežame tik pagal tikslius poreikius. Tarkim, jei žinai, kiek yra sužeistų, kiek vyrų neturi konkretaus dydžio batų. Aišku, dabar ir elektros resursai, generatoriai, saulės baterijos – to visada reikia. Taip pat supranti, kad negali išgelbėti pasaulio, bet visiems veži po truputį“, – sako M. Dubickienė.
