Palikti savo namus dėl geriamo vandens trūkumo, išsausėjusios dirbamos žemės, užklupusio potvynio ar kitų stichinių nelaimių pasaulyje tenka milijonams gyventojų. Vien praėjusiais metais dėl klimato kaitos poveikio ir padarinių migravo 23,7 mln. žmonių. Prognozuojama, kad jei nebus imtasi pakankamų veiksmų, iki šio amžiaus pabaigos savo gyvenamąją vietą dėl besikeičiančio klimato bus priversti palikti maždaug 3 milijardai planetos gyventojų.
Nors gali pasirodyti, kad visa tai vyksta tik kažkur toli ir neliečia mūsų, lietuvių, nereikėtų apsigauti. Klimato migrantų sulaukiama jau ir Lietuvoje, nors dažniausiai ir sunku griežtai atskirti, ar asmuo iš savo šalies pabėgo dėl klimato poveikio, ar dėl politinių, ekonominių priežasčių.
Maža to, kylantis jūros lygis pasiglemžia ne tik Pietų pusrutulyje gyvenančių žmonių namus, bet grasina ateityje savo mylimas sodybas priversti palikti net Lietuvos pajūrio gyventojus.
Klaidingos sąvokos
„Klimato pabėgėliais“ dažnai vadinami asmenys, dėl klimato kaitos priversti palikti savo gyvenamąją vietą. Tačiau svarbu pastebėti, kad šis terminas nėra teisingas. Pagal 1951 m. Konvenciją dėl pabėgėlių statuso, „pabėgėlis“ apibrėžiamas kaip asmuo, kirtęs tarptautinę sieną dėl pagrįstos baimės būti persekiojamu dėl rasės, religijos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo tam tikrai socialinei grupei. Tačiau klimato kaita neatitinka persekiojimo kriterijaus, todėl gyvenamąją vietą paliekančius asmenis reikėtų vadinti klimato migrantais, pastebi Aplinkos ministerijos Klimato kaitos politikos grupės patarėja Judita Liukaitytė-Kukienė.
Tuo tarpu Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūra (UNHCR) siūlo dar tikslesnį apibrėžimą – klimato migrantus teisingiausia vadinti asmenimis, perkeltais dėl klimato kaitos. UNHCR atstovė Renata Kuleš sako, kad pabėgėlio statusas jiems gali būti suteikiamas, kai migruojama ne tik dėl klimato veiksnių.
„UNHCR ragina šalis taikyti esamas pabėgėlių ir žmogaus teisių priemones, skirtas tarptautinei apsaugai, kai perkėlimas tarpvalstybiniu lygmeniu atsiranda dėl klimato poveikio ir kitų nelaimių, – sako Renata. – Žmonės gali pateikti pagrįstą prašymą suteikti pabėgėlio statusą, kai, pavyzdžiui, neigiamas klimato kaitos poveikis sąveikauja su ginkluotu konfliktu ir smurtu.“
Milijonai žmonių lieka be namų
Dėl tiesioginių klimato kaitos priežasčių, tokių kaip jūros lygio kilimas ar dykumėjimas, šiuo metu migracija pasaulyje praktiškai nevyksta, teigia J. Liukaitytė-Kukienė, tačiau stebimi persikėlimai šalių viduje dėl klimato kaitos padarinių, tarkime, vis dažniau pasitaikančių sausrų.
Pavyzdžiui, 2006–2010 metais Siriją niokojo didelė sausra – apie 1,5 mln. kaimų gyventojų turėjo palikti namus ir persikraustyti į perpildytus miestus, primena pašnekovė. Tokio masto persikėlimo pasekmės buvo liūdnos: per aštuonerius metus miestų gyventojų skaičius padidėjo 50 proc., sunyko 800 tūkst. valstiečių ūkių, o grūdų kaina pakilo 27 proc. Suprastėjus gyvenimo sąlygoms, augo masinis nepasitenkinimas, kuris tapo viena iš pilietinio karo priežasčių.
Vien 2021 m. 137 šalyse ir teritorijose dėl ekstremalių oro sąlygų buvo perkelti daugiau nei 23 milijonai žmonių. Deja, bet keturi iš dešimties perkeltų asmenų būna priimami itin klimato kaitos pažeidžiamose šalyse, pažymi R. Kuleš – čia jie kartu su priimančiomis bendruomenėmis dažniausiai gyvena nesaugiomis sąlygomis, panašiomis į tas, nuo kurių bėgo.
„Centrinės Amerikos „sausajame koridoriuje“, besitęsiančiame nuo Gvatemalos iki Kosta Rikos šiaurės, smulkūs ūkininkai, bėgantys nuo sausros ir audrų, dažnai persikelia į netoliese esančius miestus, bet čia susiduria su gaujomis, taip pat juos užklumpa potvyniai“, – pavyzdį pateikia „Tvarios Lietuvos“ pašnekovė.
UNHCR atstovė atkreipia dėmesį, kad vien Somalyje nuo 2021 m. sausio buvo perkelta daugiau nei milijonas žmonių, tad klimato migrantų kiekiai, su kuriais susiduriama šiuo metu – išties didžiuliai.
„Somalyje, Sudane, Afganistane ir Jemene dėl klimato kaitos padarinių didėja ir maisto trūkumo problema, o tai lemia priverstinį perkėlimą bei tolesnės apsaugos poreikį, – pasakoja R. Kuleš. – Tuo tarpu Pakistaną šią vasarą tvindė beveik nuolatiniai musoniniai lietūs ir potvyniai, dėl to susidarė ir žemės nuošliaužos. Tai paveikė milijonus žmonių. O Afrikos Kyšulyje dėl katastrofiškos sausros bendruomenės atsidūrė ant bado slenksčio. Milijonams žmonių Somalyje labai trūksta maisto ir tikėtina, kad padėtis čia tik blogės.“
Visi šie pavyzdžiai – akivaizdūs klimato kaitos įrodymai, sako R. Kuleš.
„Taip pat šį pavasarį Mozambiką siaubė audros ir tropiniai ciklonai, palietę tūkstančius šeimų, tarp jų – ir šalies viduje perkeltus asmenis. Su sausromis ir potvyniais dažnai susiduria ir Sahelio regionas. Čia trūksta maisto, prastėja gyvenimo sąlygos, vyksta viena baisiausių žmonių perkėlimo krizių. Tuo tarpu Hondūre (Centrinė Amerika – aut. past.) dažnėja uraganai ir kiti ekstremalūs reiškiniai, todėl ir čia vis daugiau žmonių turi palikti savo namus“, – vardija UNHCR atstovė.
Lietuvoje galima tikėtis bet kada
Nors klimato kaitos poveikio dažniausiai negalima išskirti kaip vienintelės priežasties, dėl kurios žmonės persikelia gyventi kitur, visgi galima teigti, kad klimato migrantų jau sulaukiame ir Lietuvoje.
Klimato duomenų analitikas Justinas Kilpys teigia, kad globaliame pasaulyje migrantai turi visas galimybes pasiekti ir Lietuvą, tačiau dažniausiai mūsų šalis nebūna jų pirmasis pasirinkimas.
„Maždaug prieš septynerius metus, kai į Europą plūstelėjo pabėgėliai iš Sirijos, veikė migrantų pasidalinimo mechanizmas. Jie tiesiogiai kaip ir nenorėjo vykti į Lietuvą, bet pagal Europos solidarumo susitarimą turėjome dalį jų priimti. Įsivaizduoju, kad ir ateityje veiks panašus pasidalinimo mechanizmas – migrantai pirmiausia pasieks Rytų Europą, tada kažkiek jų atvyks ir į Lietuvą“, – mąsto J. Kilpys.
Paklaustas, kada mūsų šalyje reikėtų tikėtis klimato migrantų antplūdžio, J. Kilpys sako – bet kada.
„Stichinės nelaimės dėl klimato kaitos intensyvėja visame pasaulyje. Šių metų pradžioje Indijos, Pakistano ir Bangladešo regione buvo didžiulė sausra, o vasarą Pakistane buvo didžiuliai potvyniai – daug žmonių žuvo, daug paliko savo gyvenamąsias vietas. Jie dabar yra tarpinėse stovyklose, miestuose. Vieni iš ten migruos atgal, jei galės, o kiti keliaus į užsienio šali. Kaip taisyklė, jie renkasi išsivysčiusias šalis, – sako pašnekovas. – Nebūtinai iš Indijos ar Pakistano jie keliaus į Europą – tai gali būti ir Australija, JAV ar Kinija.“
Taip pat neramumai šiuo metu tęsiasi ir Somalyje – čia vyrauja sausringos sąlygos ir badas, žmonės nori iš ten bėgti, priduria J. Kilpys.
„Taigi visa tai nėra kažkur toli ateityje. Tai vyksta dabar. Stichinės nelaimės besivystančiose šalyse dažniausiai sukelia migracijos bangas. Jos pirmiausia yra vietinės – žmonės iš savo gyvenamų regionų, kaimiškų vietovių pajuda link miestų, o tada, jei turi galimybę, pajuda iš šalies“, – sako „Tvarios Lietuvos“ pašnekovas.
J. Kilpys atkreipia dėmesį, kad Lietuva nebus ta šalis, kurią klimato migrantai rinksis savo noru: „Tai, ką gausime, iš esmės bus tos migracijos trupiniai ir nereikėtų dėl to pergyventi. Tačiau, jei norime sustabdyti klimato migraciją, kiek įmanoma tai padaryti, reikia investuoti į CO2 mažinimą, stengtis išmesti kuo mažiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Kuo mažesnis poveikis klimatui, tuo mažiau klimato migrantų. Ką Lietuva tikrai turėtų daryti ir gali daryti, tai mažinti atmosferos taršą.“
Namus palikti ir lietuviams
Nors klimato kaita neaplenkia ir Lietuvos, mes patys klimato migrantais netapsime, ramina pašnekovai.
Pagal atnaujintas klimato kaitos prognozes, iki 2100 m. migrantais tapti neturėtume, sako J. Liukaitytė–Kukienė. Jai antrina ir J. Kilpys: „Ar žiūrėtume šimtą, ar tris šimtus metų į priekį, nieko tokio labai katastrofiško Lietuvoje nebus. Žinoma, vyksta kritulių ir temperatūros pokyčiai, karščio bangos, tačiau Lietuva yra išsivysčiusi šalis ir turime finansines bei technines galimybes prisitaikyti prie tų pokyčių.“
Vis dėlto J. Kilpys neslepia, kad klimato kaita neigiamai palies Lietuvos pajūrio gyventojus ir dalį jų galimai paskatins palikti savo namus.
„Pagal patį blogiausią scenarijų, Baltijos jūros lygis prie mūsų krantų gali pakilti iki vieno metro. Tai yra daug ir tai sukels problemų Klaipėdos mieste, Nemuno deltos regione, – pažymi ekspertas. – Galbūt kai kam teks atsitraukti, gal gyvenantiems sodybose. Klaipėdos uosto infrastruktūrą reikės pritaikyti prie to aukštesnio lygio, bet nebus taip, kad vanduo užlies visą miestą ir jame nebebus galima gyventi. Taip pat ir Rusnė nebus užlieta visą laiką. Tai nebus kažkas, prie ko negalėtume prisitaikyti. Taip, kai kuriems pavieniams asmenims gali tekti atsitraukti. Tai bus asmeninė drama, bet nebus taip, kad nuo to skaudžiai nukentėtų visi lietuviai.“
