– Papasakokite, kaip atsidūrėte Norvegijoje ir kodėl pasirinkote būtent šią šalį?
– Į Norvegiją išvykau prieš 15 metų. Tikriausiai, kaip ir dauguma, ieškoti geresnio gyvenimo galimybių. Tuo metu planuose buvo pabūti vienerius ar dvejus metus ir grįžti atgal į Tėvynę. Bet jau po pusmečio pajutau, kad tai šalis, kurioje noriu gyventi ir kurti savo ateitį.
– Koks įspūdis buvo pirmą kartą ten nuvažiavus?
– Pirmą kartą atvykau į Norvegiją dar prieš ten apsigyvendama. Įspūdis buvo labai geras. Žmonės atrodė besišypsantys ir laimingi.
– Kuo skiriasi norvegų gyvenimo būdas nuo lietuvių?
– Norvegai labai daug dėmesio skiria poilsiui, o ypač buvimui gamtoje. Po darbo ar savaitgaliais jie eina pasivaikščioti, pabėgioti į parkus, miškus ar į pajūrį, daug laiko leidžia su vaikais ir šeimose. Net ir parduotuvės čia dirba daug trumpiau negu Lietuvoje, o išėjus į miestą po darbo valandų sutiksi tikrai mažai žmonių. Sekmadienis yra tikra poilsio diena. Parduotuvės nedirba visai, o gatvės ištuštėjusios. Tik parkuose ir gamtoje sutiksi labai daug žmonių. Dažniausiai net nesvarbu kokiu metų laiku ar kokiu oru. Kaip sako norvegai: „Blogo oro nėra – yra tik netinkama apranga”. Ir tai tiesa. Kiekvieno norvego spintoje rasi drabužių, pritaikytų visoms oro sąlygoms: lietaus rūbai, vilnoniai žieminiai kostiumai, drabužiai atsparūs vėjui ir t.t.
– Prie ko buvo sudėtingiausia priprasti?
– Neatsimenu, ar man teko prie ko nors labai specialiai pratintis. Dar prieš atvykstant į Norvegiją turejau keletą draugų norvegų, kurie dažnai lankydavosi pas mus Lietuvoje. Jiems labai patikdavo tuometinis Lietuvos ir Norvegijos kainų skirtumas. Bendraudama su jais palengva susipažinau su norvegų kultūra ir gyvenimo būdu. Nors jie labai mandagūs ir šilti žmonės, skirtumų yra. Bet laikui bėgant supratau, kad tai man net labiau priimtina.
Pavyzdžiui, norvegai retai užsuks į svečius prieš tai nepranešę ar nesuderinę laiko, kada tai gali padaryti. Kadangi atvykusi į Norvegiją turėjau vienerių metų sūnų, buvo šiek tiek keista priprasti prie visos darželių sistemos. Tai, kad vaikai visais metų laikais migdomi lauke ir dažniausiai darželiuose vaikams duodama valgyti tik sumuštinius. Bet prie to irgi pripratome ir dabar tai jau atrodo savaime suprantamas dalykas.
– Kas sužavėjo labiausiai?
– Tikriausiai labiausiai sužavėjo gamta ir stipri šalies ekonomika. Besišypsantys žmonės ir Norvegijos fjordai.
– Jūsų antroji pusė – norvegas. Kaip susipažinote?
– Pragyvenusi keletą metų Norvegijoje, atsidariau savo valymo įmonę. Gavau užsakymą ir nuvažiavau į pokalbį. Taip ir susipažinome. Daug metų bendravome tik darbo reikalais. Vėliau jis prisipažino, kad nuo pat pirmos susitikimo dienos jis buvo manimi susižavėjęs.
– Yra sudarytas toks stereotipas, kad skandinavai vyrai nelinkę rodyti dėmesio moterims. Koks jūsų įspūdis apie vietinius vyrus?
– Tikrai nežinau, iš kur ir kodėl susidarė toks stereotipas. Negaliu atsakyti už visus Norvegijos vyrus, bet mano atveju tikrai yra priešingai. Mano antra pusė ypatingai dėmesingas vyras. Gyvename jau 5 metus ir per juos niekada nejaučiau dėmesio trūkumo. Jis visada nori mane apkabinti, prisiglausti, visada domisi, kaip praėjo mano diena, visada išklauso ir visada jaučiu jo besąlyginį palaikymą ir pagarbą. Jaučiu, kad mano norai ir mano nuomonė jam yra labai svarbi. Šeima jam didžiausia vertybė ir tai labai jaučiasi mūsų santykiuose.
– O moterys? Kuo skiriasi nuo lietuvaičių?
– Pirmiausia, moterys Norvegijoje labai praktiškos dėl savo aprangos. Kiekvienai dienai jos renkasi praktišką avalynę ir praktiškus drabužius. Tikriausiai per visus 15 metų nesu mačiusi moters, kuri ateitų apsipirkti į prekybos centrą su aukštakulniais. Net ir gatvėse paprastomis dienomis čia tokių nelabai pamatysi. Norvegės labai mėgsta natūralumą, todėl tiek dėmesio neskiria grožio procedūroms ar kasdieniam makiažui, kaip tai daro lietuvaitės.
– Ką jūsų vyras žinojo apie Lietuvą iki sutinkant jus?
– Apie Lietuvą jis žinojo tikrai mažai. Kai pradėjome bendrauti, svečiavosi mūsų šalyje. Lietuva jam pasirodė labai graži. Didelį įspūdį padarė išsaugotų istorinių pastatų paveldas. Taip pat gerą įspūdį paliko tai, kad čia moterys labai rūpinasi savimi, nes Norvegijoje, kaip jau ir minėjau anksčiau, tas nelabai populiaru. Jam įstrigo tai, kad nepaistant to, kad šalies ekonominė padėtis blogesnė ir pragyvenimo lygis ženkliai mažesnis, lietuvaitės visada bus sutvarkytais nagais, pasipuošusios ir save prisižiūrėjusios. Apie lietuvius jis atsiliepia kaip apie darbščius ir veržlius žmones.
– Kaip į šeimą jus priėmė jo tėvai?
– Jo šeima yra vieni nuostabiausių žmonių, kuriuos man teko kada nors sutikti. Teko priprasti prie jų sakomų šiltų ir gražių žodžių, nes Lietuvoje nebuvau pratusi, kad kas nors padėkotų už tai, kad jų sūnus atrodo labai laimingas su manimi. Jie labai džiaugiasi, kad aš atėjau į jų šeima. Iš pradžių jausdavausi nejaukiai, nes tiesiog nebuvau prie tokios pagarbos pratusi. Dabar viskas jau atrodo gan įprasta ir labai gražu. Manau, tai man duoda labai daug. Jų šeimoje niekada nesijaučiau kitokia vien todėl, kad esu iš kitos šalies. Nuo pat pradžių buvau labai šiltai priimta. Manau, kad daug kas priklauso nuo pačios šeimos, o ne nuo to, kokios tautybės tie žmonės.
– Kuo skiriasi jūsų ir vyro požiūris į šeimą, buities darbus namuose ir pan.?
– Galiu drąsiai sakyti, kad mūsų požiūris nesiskiria visiškai, dėl to niekada nekyla konfliktų ir net diskusijų. Viskas išeina labai natūraliai. Niekada darbų specialiai nesidalinome, viskas einasi savaime. Pavyzdžiui, aš žinau, kad niekada neturiu sukti galvos dėl žolės pjovimo ar mašinos padangų keitimo. Žinau, kad tai bus padaryta dar iki man pagalvojant. Lygiai taip pat aš niekada jam nepasakysiu, kad eitų išsilyginti marškinių, nes žinau, kad tai yra jo nemėgstamiausias darbas, o ir man tikrai malonu tuo pasirūpinti. Maistą namuose taip pat gaminame pakaitomis – kas tuo metu laisvesnis ar turi daugiau laiko, tas ir pagamina. Ir taip su visais darbais. Kas dėl požiūrio į šeimą, tai čia viena labiausiai mane sužavėjusių jo savybių. Jam šeima didžiausia vertybė. Nėra nieko, kas būtų „mano“ arba „tavo,“. Ar mes kalbėtume apie iškilusias problemas, ar apie buities darbus, ar apie materialius dalykus.
– Dėl ko dažniausiai kyla ginčai?
– Gal kažkam bus sunku patikėti, bet mes niekada nesiginčijame. Nors sakoma, kad ,nėra namų be dūmų, mūsų namuose tų dūmų tikrai nėra. Kai susitinka du žmonės, kurie tvirtai žino ko nori iš gyvenimo, yra visai nesudėtinga santykiuose rasti kompromisus ir puikiai sutarti. Kai santykiuose nėra tarpusavio konkurencijos ir noro nugalėti, nėra ir kovos. Mes abu labai gerai žinome, kad mums svarbiausia yra tai, kad abu jaustumėmės gerai. Ir tai labai sutvirtina santykius.
– Minėjote, kad pati priėmėte Norvegijos pilietybę. Savo ateitį matote šioje šalyje?
– Taip, esu priėmusi Norvegijos pilietybę ir be jokios abejonės savo ateitį įsivaizduoju čia. Norvegija jau seniai tapo mano dalimi. Labai džiaugiuosi galimybe gyventi čia.
– Ko labiausiai pasiilgstate iš Lietuvos?
– Nors mano gyvenime Norvegija užima labai didelę dalį, Lietuva visada yra ir liks mano širdyje. Tai mano gimtinė, čia gyvena tėvai ir artimieji, čia prabėgo mano vaikystė ir paauglystė. Man visada malonu sugrįžti į Lietuvą apkabinti artimuosius, pasivaikščioti gatvėmis, kurios iš atminties iškelia labai daug gražių prisiminimų. Aš visada didžiavausi, kad esu lietuvė ir tai nepasikeis niekada.
Dabar tvarkausi dokumentus dėl Lietuvos pilietybės išsaugojimo, kadangi išimties tvarka galiu turėti dvigubą pilietybę. Ją išsaugoti aš tikrai noriu, nes tai mano dalis, kurios niekas niekada nepakeis.
