Lietuvoje, kaip ir kitose pasaulio šalyse, žmonės nuo seno gamino inkilus ir juos kėlė savo sodybose. Dažniausiai juos darydavo iš lapuočio medžio kamieno dalies – išskobdavo vidų arba naudodavo medį natūraliai išpuvusiu vidumi, kuriam telikdavo pritvirtinti stogelį bei dugną ir padaryti landą. Nedaugelis žinojo tikslius inkilų matmenis, todėl viską darydavo paprastai, vadovaudamiesi kasdiene patirtimi ir nuojauta. Dabar, kai natūralių uoksų vis mažėja, inkilai kai kurių paukščių gyvenime tampa vis svarbesni. Esant dideliam šiuolaikinių medžiagų ir įrankių pasirinkimui, inkilai gaminami patys įvairiausi. Turbūt neužtektų visų šios knygelės puslapių, jei bandytume aprašyti visus žinomus inkilų gaminimo būdus ir inkilų konstrukcijas. Tačiau norint savo sodyboje, sode, parke ar net daugiabučių namų kieme iškelti inkilą ir džiaugtis jame gyvenančiais paukščiais, užtenka žinoti tik pagrindinius jų tipus bei apytikslius matmenis.

Inkilų konstrukcijų ir formų įvairovė yra labai didelė. Paprastai visi įpratę matyti stačiakampės dėžutės formos inkilus su apskrita landa ir horizontaliu stogeliu. Taip pat neretai gaminami ir cilindro formos uoksiniai inkilai. Kad ir koks būtų inkilas, svarbu, jog jis būtų patvarus, gerai pritvirtintas, o jo dalių matmenys bent apytiksliai atitiktų vienam ar kitam paukščiui reikalingus dydžius.

Inkilai iš lentų yra patys populiariausi ir dažniausiai gaminami, tinkantys visiems uoksuose ar natūraliose drevėse gyvenantiems paukščiams. Šiems inkilams tinkamiausios maždaug 2 cm storio gerai išdžiūvusios neobliuotos lentos. Jie gaminami gana paprastai: išpjaunamas reikiamo dydžio kvadratinis dugnas, prie jo iš šonų prikalamos keturios inkilo sienos (dugnas įleidžiamas į vidų, o ne prikalamas iš apačios; toks dugnas net medienai sutrūnijus ne taip greit iškrinta). Vienoje iš sienelių iš anksto padaroma atitinkamo dydžio landa (apskrita arba kvadratinė – priklausomai nuo turimų įrankių). Stogelį reikėtų daryti iš storesnės lentos ir tokį, kad jo kraštai po 2–3 cm išsikištų į šonus ir kiek daugiau į priekį. Storesnis stogelis reikalingas tam, kad ilgiau laikytų, juk jam tenka inkilo vidų saugoti nuo kritulių ir saulės. Stogelis kampuose prikalamas trimis vinimis, iš kurių viena įkalama visa, o dvi iki galo neįkalamos. Tai reikalinga tam, kad stogelį atkėlus ir pasukus į šoną rudenį inkilą būtų galima išvalyti. Galima padaryti ir kitokį atidarymo mechanizmą, pavyzdžiui, atveriamą priekinę sienelę.

 Varnėnas

Uoksinius inkilus pasigaminti paprasta, tačiau ne visi gali gauti tinkamos medžiagos – lapuočio medžio kamieną su išpuvusiu vidumi. Kartais pasitaiko tuščiavidurių juodalksnių, drebulių ar kitų lapuočių medžių kamienų, iš kurių tereikia atpjauti reikiamo ilgio rąstelį, padaryti landą ir pritvirtinti dugną bei stogelį. Tačiau dažniausiai būna išgedęs ne visas kamieno vidus, todėl tenka jį išskobti. Galima naudoti ir sveiką sausą medžio kamieną, tačiau tokiam inkilui pagaminti reikės daugiau laiko ir darbo. Smulkūs inkilai gali būti gaminami išilgai rąstelio išgręžiant maždaug 10 cm skersmens skylę (inkilo vidų). Turint tokią galimybę, nereikia atskirai gaminti inkilo dugno – paprasčiausiai rąstelis ne pergręžiamas kiaurai, o apačioje paliekamas maždaug 5 cm storio dugnas. Dar vienas paprastas būdas pasigaminti uoksinį inkilą yra perskelti reikiamo dydžio rąstelį į keturias dalis, jas iš vidaus išskobti ir tada tarpusavyje sukalti.

Uoksinių inkilų stogelis daromas panašiai kaip ir lentinių. Jei uoksiniam inkilui reikia dugno, jį taip pat reikėtų įleisti į inkilo vidų. Dugną reikėtų išpjauti tokios formos, koks yra inkilo apatinės dalies vidus.

Inkilai gali būti gaminami ne tik iš medienos, bet ir iš cemento bei pjuvenų mišinio, plastiko, stiklo pluošto ar kitokios medžiagos bei skirtingų medžiagų derinių. Dažniausiai po inkilų iš natūralios medienos daromi cemento ir pjuvenų mišinio inkilai, tačiau tokiems paukščių nameliams gaminti pirmiausia reikia pasidaryti palyginti sudėtingas liejimo formas, todėl šis būdas netinkamas darant mažai inkilų. Pastaruoju metu tokių (taip pat ir medinių) inkilų galima paprasčiausiai nusipirkti kai kuriuose prekybos centruose.

Be tradiciškai gaminamų įprastų formų inkilų, yra ir daugybė kitokių paukščiams (taip pat šikšnosparniams, plėviasparniams vabzdžiams) daromų inkilų formų bei konstrukcijų.

Pusiau atviri inkilai tinka baltosioms kielėms, pilkosioms musinukėms, dūminėms raudonuodegėms, liepsnelėms ir karietaitėms. Vertikaliai pailgos formos inkilai gaminami kuosoms. Netradicinių formų inkilai taip pat gali būti daromi čiurliams, pelėsakaliams, liepsnotosioms ir uralinėms pelėdoms.

Paukščiams skirtuose inkiluose dažnai apsigyvena ir kitokie gyvūnai, pavyzdžiui, šikšnosparniai, vapsvos, širšės. Jiems taip pat gali būti gaminami specialūs inkilai.

Pagaminus vieną ar daugiau inkilų, labai svarbu tinkamai juos iškelti. Inkilai gali būti keliami sodyboje, parke, miške ar sode. Dažniausiai jie kabinami medžiuose. Tinkamiausias laikas yra ruduo ar ankstyvas pavasaris, nes tada kabėdami inkilai patamsėja, geriau „pritampa" prie aplinkos ir paukščiams pasidaro patrauklesni.

 Zyliukai inkile

Paprasčiausias ir, ko gero, geriausias būdas inkilui medyje pritvirtinti yra tvirtos plieninės vielos kilpa, pritvirtinta prie inkilo galinės dalies. Inkilas kabinamas ant medžio šakos prie kamieno, tokioje vietoje, kur paukščiai patogiai gali prie jo priskristi (ypač tai svarbu stambiems paukščiams, pavyzdžiui, klykuolėms, pelėdoms). Inkilo landa turėtų būti atsukta pietryčių kryptimi. Labai svarbu, kad inkilas laikytųsi tvirtai, nesiūbuotų ir nenukristų.

Nereikėtų inkilų kelti arti vienas kito. Nors yra ir išimčių – štai varnėnai gali gyventi ir greta vienas kito esančiuose nameliuose. Smulkiems žvirbliniams paukščiams inkilus reikėtų kabinti kas 30–40 m, o štai pelėdoms – kas keli šimtai metrų ar net didesniais atstumais vienas nuo kito.

Inkilai paprastai keliami kelių metrų aukštyje, tačiau skirtingiems paukščiams kabinamo inkilo aukštis gali būti skirtingas.

Inkiluose gali įsikurti įvairūs paukščiai. Tai priklauso ir nuo inkilo, ir nuo jo angos dydžio, ir nuo vietos, kurioje jis iškeliamas. Dažniausiai inkiluose apsigyvena didžiosios zylės, margasparnės musinukės, varnėnai, tačiau iškėlus daugiau ir įvairesnių inkilų galima sulaukti ir retesnių inkilų gyventojų.

Didžioji zylė, margasparnė musinukė – dažniausi inkiluose perintys paukščiai, aptinkami miškuose, parkuose, soduose, miestų želdiniuose. Jiems skirto inkilo vidaus plotis turėtų būti maždaug 12 cm, aukštis iki landos – maždaug 18 cm, landos skersmuo – 3,4 cm. Inkilus reikėtų kabinti apie 3 m aukštyje.

Mėlynoji, kuoduotoji ir pilkoji zylės – rečiau inkiluose perintys paukščiai, dažniausiai iš jų inkiluose peri mėlynosios zylės. Gyvena miškuose, parkuose. Inkilo vidaus plotis turėtų būti maždaug 11 cm, aukštis iki landos – apie 12 cm, landos skersmuo – 2,9 cm. Inkilus reikėtų kabinti 1,5–4 m aukštyje.

Varnėnas – labai dažnai inkiluose perintis paukštis. Gyvena soduose, sodybose, įvairiuose želdynuose. Inkilo vidaus plotis turėtų būti apie 15 cm, aukštis iki landos – maždaug 23 cm, landos skersmuo – 4,6 cm. Inkilus reikėtų kabinti 4–5 m aukštyje.

Paprastoji raudonuodegė – šviesiuose pušynuose, kartais parkuose ar soduose gyvenantis paukštis, pirmenybę teikiantis pusiau atviriems inkilams. Inkilo vidaus plotis turėtų būti maždaug 13 cm, aukštis iki landos – apie 9 cm, landos skersmuo – 4,5 cm. Inkilus reikėtų kabinti 1,5–4 m aukštyje.

Bukutis – gyvena lapuočių miškuose, parkuose. Inkilo vidaus plotis turėtų būti maždaug 14 cm, aukštis iki landos – apie 18 cm, landos skersmuo – 3,4 cm (per didelę inkilo landą sumažina užlipdydami moliu). Inkilus reikėtų kabinti maždaug 5 m aukštyje.

Čiurlys – dažnas miestų ir gyvenviečių paukštis, apsigyvenantis paprastai aukštai prie pastatų pritvirtintuose inkiluose. Inkilo vidaus plotis turėtų būti maždaug 13 cm, aukštis iki landos – maždaug 7 cm, landos skersmuo – 6 cm. Inkilus reikėtų kabinti 5–15 m aukštyje. Apsigyvena ir varnėnams skirtuose inkiluose.

Žalvarnis – labai retas Lietuvoje paukštis. Inkilus reikėtų kelti dideliuose senų pamiškių kaimų medžiuose, kur ganoma nemažai galvijų. Inkilo vidaus plotis turėtų būti maždaug 24 cm, aukštis iki landos – apie 20 cm, landos skersmuo – 8 cm. Inkilus reikėtų kabinti maždaug 6 m aukštyje.

Naminė pelėda – apsigyvena inkiluose, iškeltuose senuose parkuose, dideliuose sodybų medžiuose, miškuose. Į inkilą reikia įberti šiek tiek pjuvenų. Inkilo vidaus plotis turėtų būti maždaug 20 cm, aukštis iki landos – apie 30 cm, landos skersmuo – 14 cm. Inkilus reikėtų kabinti maždaug 7–8 m aukštyje.

Lututė – retas didelių miškų paukštis. Gyvena dažniausiai pušynuose. Inkilo vidaus plotis turėtų būti maždaug 25 cm, aukštis iki landos – apie 30 cm, landos skersmuo – 9 cm. Inkilus reikėtų kabinti apie 10 m aukštyje. Lututės labai dažnai nukenčia nuo kiaunių, todėl būtina ant medžio kamieno pritvirtinti apsauginį žiedą iš skardos.

Klykuolė – apsigyvena inkiluose, iškeltuose paežerių medžiuose arba ant specialių kuolų vandenyje. Į inkilą būtinai reikia įberti šiek tiek pjuvenų. Inkilo vidaus plotis turėtų būti apie 25 cm, aukštis iki landos – maždaug 32 cm, landos skersmuo – 13 cm. Inkilus reikėtų kabinti 1–10 m aukštyje.

Didysis dančiasnapis – apsigyvena inkiluose, iškeltuose paežerių, didelių upių pakrančių medžiuose arba ant specialių kuolų vandenyje. Į inkilą būtinai reikia įberti šiek tiek pjuvenų. Inkilo vidaus plotis turėtų būti maždaug 23 cm, aukštis iki landos – apie 37 cm, landos skersmuo – 16 cm. Inkilus reikėtų kabinti 1–10 m aukštyje.

Inkiluose gyvenantys paukščiai turi daugybę priešų. Dažniausi iš jų – kiaunės, katės, didieji margieji geniai, varniniai paukščiai.

Kiaunės paprastai išplėšia inkilus su didesnėmis angomis, todėl nuo jų ypač nukenčia pelėdos, klykuolės, žalvarniai ir kiti didesni paukščiai. Patikimiausia apsauga nuo kiaunių – ant medžio kamieno aukščiau kaip pora metrų nuo žemės iš skardos padarytas maždaug metro pločio žiedas (primenantis musmirės „sijonėlį"). Be to, inkilą reikėtų kabinti atokiau nuo kitų augančiame medyje, kad kiaunė negalėtų peršokti iš gretimo medžio. Atstumas iki kitų medžių lajų neturėtų būti mažesnis kaip 5 m.

Paprasčiausia inkilo apsauga nuo genių – landos kraštai, apkalti skarda. Tada genys negalės praplatinti inkilo angos ir nepasieks jame esančio lizdo.

 Mažasis apuokas

Nuo genių ir plėšriųjų žinduolių smulkiuosius inkilus galima apsaugoti prie inkilo prikalant lentelę su tokio pat dydžio anga – taip pailginama landa. Taip pat po landa galima prikalti kelis centimetrus į priekį išsikišusią inkilo pločio lentelę, kuri su išsikišusiu inkilo stogeliu sudarytų papildomą „prieangį", saugantį perinčius paukščius ar jų jauniklius nuo tvirtų genių snapų ir aštrių plėšriųjų žinduolių nagų.

Iškelti inkilai naudojami ne vienus metus ir juos būtina tinkamai prižiūrėti. Mediena sensta, skyla, pūva, todėl kasmet dar prieš pradedant perėti paukščiams netinkamas inkilo dalis reikėtų sutvarkyti arba pakeisti naujomis. Ypač derėtų atkreipti dėmesį į inkilo dugną, stogelį ir tvirtinimo kilpą. Jei matyti, kad inkilas gali būti pavojingas jame perėsiantiems paukščiams, jį būtina sutvarkyti.

Kai kas mėgsta inkilus dažyti, tačiau paukščiams geriausi ir sveikiausi yra natūralios (nedažyti, neimpregnuoti ir kitaip cheminėmis medžiagomis neapdirbti) medienos inkilai.

Paukščiams inkile išauginus jauniklius, jame lieka senas lizdas. Nevalomame inkile paukščiai kasmet ant senojo krauna naują lizdą. Pilname senų lizdų inkile paukščius neretai apninka parazitai, o pro landą lengviau pasiekia priešai. Tik varnėnai inkilus išsivalo patys. Kitų (ypač smulkiųjų) paukščių inkilai kasmet turi būti išvalomi pro specialiai padarytas nuimamas sieneles ar atkeliamus stogelius. Geriausia inkilus išvalyti dar rudenį, nes ir žiemą juose paukščiai mėgsta nakvoti ir ilsėtis.