Žinoma jogos mokytoja, kineziterapeutė, reabilitacijos magistrė, Kauno studijos „Gilijoga“ įkūrėja Gilija Bernotienė siūlo pradėti nuo ką tik išleistos Nancy J. Hajeski knygos „Išsamus jogos vadovas“, kurią pati, beje, ir išvertė į lietuvių kalbą, rašoma atsiųstame pranešime spaudai.
„Esu išnarsčiusi šią knygą iki menkiausių niuansų. Ji – koncentruotas, universalus, su konkrečia jogos rūšimi ar mokymu nesusijęs pradžiamokslis“, – sako Gilija Bernotienė. Kompetentingai vertinti ji gali, nes turi prikaupusi ir patirties, ir žinių – jogą praktikuoja nuo 2005-ųjų, nuo 2008-ųjų veda užsiėmimus kitiems, yra tiesioginė vieno garsiausių jogos mokytojų Rodney Yee mokinė, šiuo metu Lietuvos sveikatos mokslų universitete studijuoja doktorantūroje – tiria hatha jogos poveikį žmogaus organizmui.
Taip pat Gilija – olimpiečio burlentininko Juozo Bernoto žmona, trečius metus pradėjusio sūnelio Viesulo mama. Jos profesiniai įgūdžiai praverčia tiek auginant vaiką, tiek padedant profesionaliam sportininkui vyrui atsigauti po didelių fizinių krūvių, traumų, pasirengti varžyboms.
Gilija, joga – tūkstantmečių senumo praktikų sistema, Vakarų pasaulyje įsitvirtino tik po 1947-ųjų, kai Indra Devi atvėrė savo studiją Holivude, tačiau iki šiol yra tokia populiari. Kitos praktikos ar mankštos ateina į madą ir po kurio laiko pasimiršta. Kur slypi jogos galia?
Gal taip nutiko, nes, kaip sako mano mokytojas Rodney Yee, joga – tai gyvenimo menas? Nesutinku su teigiančiais, kad joga – gyvenimo būdas, kad praktikuodamas ją turi gyventi taip ir ne kitaip. Kiek pažįstu jogų (vieni kitų mes taip net nevadiname), visi gyvena labai įvairiai. Vieni rytais daro „saulės pasveikinimus“, kiti praktikuoja jogą, bet nebijo ir taurės vyno išgerti, vieni yra veganai, kiti valgo mėsą. Visi žmonės – skirtingi. Galbūt tai ir yra svarbiausia, kad joga priima visus ir visokius? Jos ilgaamžiškumo paslaptis – joga prisitaiko prie kiekvieno. Tiksliau kiekvienas joje randa tai, ko reikia, kas tinka būtent jam konkrečiai. Joga gali tikti nepriklausomai nuo amžiaus, religijos, fizinės formos, kūno sudėjimo, lyties ar ko tik nori.
Kai kurie į jogą ateina praradę viltį prisitaikyti kitą fizinio aktyvumo formą. Čia pamato, jog gaus ne tik fizinę mankštą, bet ir nusiraminimą.
Turite galvoje per jos praktiką įgyjamą gebėjimą medituoti, susikaupti, taisyklingai kvėpuoti?
Jogos praktikoje ypatingą reikšmę turi kvėpavimo derinimas su pratimais. Iš esmės, kai mokomės taisyklingai kvėpuoti ar tiesiog atkreipiame dėmesį į kvėpavimą, aktyviname parasimpatinę nervų sistemą. Dėl to joga labiau nuramina nei kitos fizinio aktyvumo formos.
Ar turint tiek patirties, kiek jūs, dar galima kažką naujo atrasti knygose apie jogą?
Jei žmogus sako, kad knygose neatranda nieko naujo, manau, su juo kažkas yra ne taip. Aš visur – kursuose, mokymuose, leidiniuose atrandu kažką įdomaus, o šioje knygoje to buvo daug. Užtat neatsistebiu, kai kiti jogos, judesio specialistai sako, kad po daug metų darbo išmoko visko ir nebeturi, ką dar sužinoti.
Kas labiausiai verstoje knygoje sudomino ar nustebino?
Labai įdomu, kad Nancy J. Hajeski, „Išsamaus jogos vadovo“ autorė, yra ne jogos mokytoja, o rašytoja, surinkusi informaciją iš gausybės šaltinių. Dėl to jos – ne profesionalo, o paprasto žmogaus – požiūris, priėjimas prie temos kitoks. Ši knyga pirmiausia ir skirta tokiems kaip ji – paprastiems žmonėms. Ne tiems, kurie neria į jogą visa galva, o tokiems, kurie nori įgyti jos pagrindus, perprasti svarbiausius dalykus ir juos pritaikyti sau.
Aš atradau daug dalykų. Pirmiausia – naują terminą (šypsosi). Visą laiką sakydavome „jogos bolsteris“, kurio lietuviškas vertimas „priegalvis“ kažkaip neprigijo. Ir štai su knygos redaktore priėjome išvados, kad šis daiktas turėtų vadintis tiesiog „jogos pagalvė“. Kasdien iš įpratimo vis dar sakau „bolsteris“, bet jau žinau lietuvišką atitikmenį. Ši pagalvė dedama nebūtinai po galva – po įvairiomis kūno vietomis.
Net sunku konkrečiai įvardinti, ką išties naujo toje knygoje dar radau. Apibendrindama pasakysiu taip – šviežia, gaivu, kitoniškai. Daug metų kaip jogos mokytoja skaičiau kitokius darbus. Čia – stiprus visko koncentratas. Yra visokių jogos rūšių, visokių specialistų, o šis vadovas prie nieko nepririštas. Čia pateikta 161 jogos poza, jos visos aprašytos aiškiai, detaliai ir be jokių išankstinių nusistatymų, kaip būna su tam tikromis jogos rūšimis, vienos rūšys labiau „sportiškos“, kitos meditacijų pagrindu.
Aprašiusi kiekvieną jogos pozą, autorė prideda įspėjimą, kad ji netinkama, jei, pavyzdžiui, žmogus turi kaklo ar nugaros problemų. Ar joga gali kam nors pakenkti?
Labai džiaugiuosi, kad taip griežtai ir smulkiai surašytos visos grėsmės. Susižaloti gali sportuodamas bet ką. Net eidamas gali nikstelėti koją taip, kad nuplyš raiščiai. Tas pats tinka ir užsiimant joga. Tiesa, dažniausiai ji – švelnesnė fizinio aktyvumo forma nei kitos. Kartais jogą pacientams dėl to rekomenduoja gydytojai, kad tik žmogus judėtų, nes laiko ją pakenkti negalinčia mankšta. Daug kas daryti jogą pradeda tiesiog pasižiūrėjęs internete, daugiau nepasigilinęs. Tačiau turėdamas šį vadovą jau perskaitys, kad konkreti poza jam visiškai netinka, nes, pavyzdžiui, turi aukštą kraujo spaudimą. Žinoma, visada geriausia dar ir pasikonsultuoti su specialistu. Jei žmogus turi rimtesnių sveikatos problemų, be specialisto priežiūros imtis bet kokio sporto ar fizinio aktyvumo nepatarčiau. O jei esate dalinai sveikas, ši knyga bus kelrodis, padėsiantis susigaudyti, kur nereikėtų rizikuoti. Pavyzdžiui, vieną jogos pozų – stovėti ant galvos – tikrai gali daryti ne kiekvienas. Kiti ir ilgai praktikavę to nepadarys, nes ne visi šiai ar kuriai kitai pozai turi fizinių galimybių.
Knygos pradžioje yra įspėjimas apie atsakomybių ribas ir priminimas, kad joga nėra gydymas. Bet juk dažnai mankštinamės norėdami spręsti sveikatos problemas...
Vienas mano dėstytojų yra pasakęs, kad iš esmės joga yra skirta sveikiems žmonėms. Tam iš principo pritariu, tačiau niekas nežinome, kas yra sveikas žmogus, dažnai esame linkę nesureikšminti sveikatos problemų. „Ai, truputį paskauda kaklą, patirpsta rankos“, – ne vienas numoja ranka. Gali būti, kad tai – kaklo išvaržos ženklai, kol neišsityrėte, to nesužinosite. Dėl to bet kokios veiklos siūlau imtis atsargiai ir, ko labiausiai joga ir moko, jaučiant save, lėtai, derinant judesį su kvėpavimu. Kai skauda ar nemalonu, sustoti, nebetęsti toliau. Galbūt paieškoti variacijų – knygoje yra pateikta pozų palengvinimų ir pasunkinimų. Jei žmogus kažko negali, renkasi lengvesnį variantą. Pavyzdžiui, delnu nepasiekia kojos, ant pėdos užsideda diržą, jei rankomis nepaliečia žemės, pasideda kaladėles. Visada galima rasti priemonių tiems, kurie galvoja, kad kažko negali. Iš principo jiems tereikia pakeisti pozą į tinkamesnę.
Ar tarp su jumis jogą praktikuojančiųjų dar yra ir vyras Juozas? Gal jam pritaikote specialią mankštą?
Mes kartu turime jogos ir kineziterapijos studiją: Juozas ir pats joje sportuoja, rengiasi atrankai į Paryžiaus olimpines žaidynes, o aš dirbu (šypsosi). Kuomet vedu užsiėmimus, vyras daugiausia būna su sūnumi. Nors ir turime nuostabią auklę, laikomės principo, kad vaikas kuo daugiau laiko leistų su tėvais. Jogai Juozas dabar laiko mažai beturi. Tačiau per karantiną, kuomet laukiausi ir negalėjau daryti visų pozų, filmavome jogos pamokas, tad Juozas buvo priverstas atlikti viską pats. „Neatsimenu, kada taip gerai jaučiausi“, – prisipažino jis tada. Tiesiog jo gyvenimo tempas toks, kad dabar nebespėja ateiti į mano užsiėmimus.
Viesulas nebando paskui tėvus imtis jogos? Nuo kurio amžiau vaikams galima tą daryti?
Sūnus taip pat daro jogos pozas. Esu vedusi užsiėmimus vaikams. Teko dirbti su ketverių metų mergaite, su ja visą laiką buvo tėtis, nes mergytė neskyrė kairės nuo dešinės. Manau, geriausia rinktis specializuotas treniruotes – vaikams, nėščiosioms. Aš pati nusprendžiau, kad noriu dirbti su bendro pobūdžio grupėmis, nesispecializuoju. Man taip įdomiausia. Jei norite, kad joga užsiimtų vaikai, būtinai ieškokite būtent su jais dirbančių mokytojų.
Jogą ir ne vaikams geriausia daryti stebint mokytojui?
Kiti gal tokių galimybių neturi, o nori nuo kažko pradėti. Nancy J. Hajeski vadovėlis labai tinka pradžiai. Tam pritaria daug specialistų, su kuriais kalbėjausi. Jie nori knygą turėti studijoje, nes ten labai aiškiai iliustracijomis pateiktos visos pozos, išdėstyta žmogaus anatomija. Mokytojui parodžius paveikslėlį paprasčiau viską išaiškinti ir parodyti, kaip pasisukti, kokie raumenys dirba. Tai – ne tik pamatas, jogos pradžiamokslis, bet ir edukacinė priemonė. Aš studijoje knygą jau intensyviai naudoju, rodydama žmonėms pozas, kurių tuo metu dėl vienų ar kitų priežasčių negaliu daryti ir rodyti pati.
Jei pavarčius jogos vadovą dar kyla kokių nors klausimų, prisiminkime medikamentų reklamos tekstą, jog esant neaiškumams visada geriausia pasitarti su gydytoju ar vaistininku. Šiuo atveju – su jogos ar judesio specialistu. Ir viskas bus gerai!
