Pora nenaudoja vaikiškų vežimėlių ar maitinimo kėdučių ir neleidžia abiem vaikams avėti batų. Jie taip pat nusprendė nemokinti jų plaukti, nors ir gyvena prie vandens.
Tačiau pora tvirtina, kad jų prieštaringi sprendimai organiškai įsilieja į jų gyvenimą provincijoje ir ragina žmones nesmerkti jų gyvenimo būdo.
Alex vaikai nelanko darželio, todėl ji dažnai vežasi juos su savimi į darbą. Kartais pora net neina į darbą, kad galėtų prižiūrėti mažylius.
Mama iš provincijos atsisako mokyti vaikus plaukti, nors jie gyvena prie pat vandens. Maža to, abu vaikai laksto po žemę basi.
Alex pasidalijo savo auklėjimo taisyklėmis internete ir iš kitų tėvų sulaukė kritikos antplūdžio. Vienas vartotojas netgi pareiškė, kad šiai šeimai reikėtų iškviesti socialines tarnybas.
Nepaisant kritiškos reakcijos, moteris gynė savo poziciją teigdama, kad batai iškreipia pėdų formą, o vaikiški vežimėliai ir maitinimo kėdutės nėra būtini daiktai jų gyvenimo būdui.
Gindama savo sprendimą nemokyti vaikų plaukti, ji tvirtino, kad jos vaikai bijo vandens, ir kad tokios pamokos tik paskatintų juos lįsti į pavojingus vandens telkinius.
Alex, su savo vaikinu Paulu dirbanti žvejybos pramonėje ir gyvenanti prie Hoksberio upės Naujajame Pietų Velse, teigė: „Man netrukdo žmonės, kurie nesutinka su mano „prieštaringomis“ taisyklėmis. Motinos visuomet sulaukia kritikos, kad ir ką bedarytų, ypač internete“.
„Štai kodėl svarbu dalytis „prieštaringais“ dalykais“.
„Noriu paskatint diskusijas, kad visi galėtų išeiti iš savo rėmų ir pradėtų mąstyti plačiau, o ne pultų kritikuoti kažkieno auklėjimo metodus, net nežinodami, koks skirtingas gali būti kitų žmonių gyvenimo būdas. Aš neperšu „savo metodų“ – tai nėra instrukcija, kaip reikėtų elgtis. Tiesiog tai labiausiai tinka mūsų šeimai“.
Vaikai basi bėgioja paplūdimiu bei šaligatviais ir batų nemūvi net tada, kai šeima leidžiasi į 8 km žygius.
Nors kai kurie tėvai gali abejoti tokiu pasirinkimu, mažylių mama tvirtina, kad jos vaikams vaikščioti be batų yra geriau.
Ji pažymėjo, kad ją „pribloškė“, kiek daug žmonių tai suvokė kaip didelę problemą, nors Australijoje, jos teigimu, neavėti batų yra „gana normalu“.
Alex tęsė: „Jei esate iš pakrantės miestelių, kaip mes, neavėti batų parduotuvėse yra normalu. Dirbant laivuose taip pat įprasta būti be batų“.
„Avalynė turi savo paskirtį ir yra dėvima, jei žemė būna pernelyg karšta ar šalta, jei grėsmę kelia gyvatės ir laukiniai gyvūnai, arba jei einant basomis, skauda pėdas“.
Pasak jos, neavint batų, sustiprėja pėdos, o žmogus išmoksta vaikščioti nelygiais paviršiais.
Moteris sakė, kad tai yra tiesiog jų šeimos „gyvenimo būdo“ dalis.
Alex partneris Paulas turi žvejybos įmonę, ir Alex, anksčiau dirbusi žvejybos srityje ir turinti komercinės laivybos kapitono darbo patirties, dažnai padeda jam laive, kai prireikia papildomų rankų.
Pora į darbą dažnai pasiima ir savo vaikus, o jei Alex turi padėti kitame laive, vaikus prižiūri Paulas.
Jei oras būna pernelyg prastas, kad vaikai kartu su tėčiu galėtų vykti į laivą, Paulas, užuot nuvežęs vaikus į darželį, apskritai nevyksta į darbą ir lieka namie.
Alex sakė: „Mes esame provincijos šeima, dirbanti pirminėje gamyboje – kaip ir dauguma motinų iš kaimo, aš lieku namuose iš būtinybės“.
„Namuose esu reikalinga ne tik dėl vaikų priežiūros ir namų ruošos darbų – mes esame tie žmonės, kurie stovi tautos maitinimo priešakyje“.
„Jei vykti į darbą nėra būtinybės, vienas iš tėvų lieka namie, toks yra kaimo gyvenimas“.
Vienas iš pagrindinių auklėjimo metodų, sukėlusių nerimą kitiems tėvams, buvo poros sprendimas nemokinti vaikų plaukti.
Kai kurie tėvai manė, kad taip elgtis yra „pavojinga“, tačiau Alex tikino, kad egzistuoja didelis skirtumas tarp saugaus elgesio vandenyje ir plaukimo.
Alex pasakojo: „Apsispręsti dėl plaukimo pamokų buvo sunku, bet padariau išvadą, kad mažyliai bet kokiu atveju nesugebėtų savarankiškai išplaukti iš upės“.
„Čia tekančioje upėje nuskęsti galima dėl srovių ir panirusių objektų, o mano vaikai jaučia sveiką vandens baimę, ir aš neskatinsiu jų lįsti į vandenį galvojimu, kad jie moka plaukti“.
„Mes dažnai žaidžiame prie upės, ir kai žaislas įkrenta į vandenį, jie išsigąsta ir ateina manęs prašyti, kad jį ištraukčiau“.
Ji taip pat sakė nežinanti, ar savo auklėjimo metodus galėtų vadinti taisyklėmis – ji teigė tiesiog daranti tai, kas labiausiai tinka jų šeimai.
Alex sakė, kad ją pradžiugino kai kurie komentarai, nes kai kurios jos idėjos kitiems žmonėms pasirodė prasmingos.
Galiausiai ji pabrėžė, kad „visi mažyliai yra skirtingi“, tačiau kol jos pačios vaikai yra laimingi ir sveiki, jai nerūpi, ką galvoja kiti žmonės.
