Po Krymo tiltą apgadinusių sprogimų buvo tikimasi griežto Rusijos atsako. Ukrainos sostinės apšaudymas raketomis – kaip tik toks atsakas, kurio būtų galima laukti iš naujojo vado.
S. Surovikinas, XX a. devintajame dešimtmetyje dalyvavęs nesėkmingame Sovietų Sąjungos kare su Afganistanu, šeštadienį, spalio 8 d., buvo paskirtas Rusijos pajėgų Ukrainoje vadu.
55-erių metų amžiaus generolas pulkininkas liūdnai pagarsėjo 1991 m. įsakęs savo kariams pradėti šaudyti į Maskvoje susirinkusius prodemokratiškus protestuotojus – paskutinėmis Sovietų Sąjungos gyvavimo dienomis įvykusios tragedijos metu žuvo trys žmonės, rašo „Sky News“.
Taip pat jis vadovavo Rusijos pajėgų įsikišimui į Sirijos karą 2017-aisiais.
S. Surovikinas kaltinamas prisidėjęs prie beatodairiškų priešo kovotojų bombardavimų ir atakų naudojant cheminį ginklą, vykdant karinę kampaniją, kuri, kaip manoma, padėjo Sirijos vyriausybei atgauti didžiosios šalies dalies kontrolę.
Ekspertai vieningai sutaria, kad Vladimiras Putinas jį paskyrė vadovauti invazijai į Ukrainą būtent dėl žiaurumu ir negailestingumu garsėjančio karo veterano reputacijos.
Karo analitikas, „McKenzie Intelligence“ vadovas Forbesas McKenzie’is „Sky News“ sakė, kad pagrindinė generolo pulkininko paskyrimo priežastis – jo „išskirtinumas“.
„Jis laikomas Sovietų Sąjungos didvyriu, – paaiškino analitikas. – Jis pademonstravo savo gebėjimą kariauti pasitelkiant branduolinį, biologinį ir cheminį ginklus. Pastarąjį panaudojo Sirijoje. Putino režimas pastarosiomis savaitėmis ne kartą grasino branduoliniu ginklu. Turime pagalvoti apie gebėjimus, ketinimus ir galimybes. Rusija įvardijo savo ketinimus, bet jai reikia vadų, gebančių surengti tokią ataką. Surovikinas jau naudojo cheminį ginklą, todėl galbūt panaudotų ir branduolinį.“
Anot F. McKenzie’io, kitas S. Surovikino paskyrimo veiksnys greičiausiai yra susijęs su kova dėl valdžios, daugelio apžvalgininkų manymu, prasidėjusia Kremliuje tada, kai paaiškėjo karinės nesėkmės Ukrainoje. Generolas pulkininkas S. Surovikinas laikomas miglotos samdinių bendrovės „Vagner“ įkūrėjo Jevgenijaus Prigožino sąjungininku. Manoma, kad „Vagner“ samdiniai seniai kariauja Rytų Ukrainoje esančiame Donbaso regione.
J. Prigožinas yra vienas iš aršiausių Rusijos gynybos ministerijos kritikų ir reikalavo iš Maskvos, kad eskaluotų konfliktą.
„Savaitgalį Prigožinas savo „Telegram“ kanale išreiškė palaikymą Surovikinui, – teigė F. McKenzie’is. – Taigi, yra aiškių ženklų, kad šis paskyrimas yra Putino bandymas sustiprinti valdžią.“
Žiūrint iš platesnės perspektyvos, karo analitikas pareiškė, kad S. Surovikino paskyrimas turėtų nuraminti daugelį aršių kritikų Rusijoje.
„Putiną remiantys nacionalistai prašo jo imtis gerokai rimtesnių veiksmų, – pažymėjo F. McKenzie’is. – Taigi, dabar Putinas gali pasakyti: „Prašėte manęs imtis rimtesnių veiksmų, prašom – ką tik paskyriau naują vadą, pademonstravusį savo sugebėjimus.“
Edinburgo universiteto posovietinės ir lyginamosios politikos dėstytojas Luke’as Marchas pritarė nuomonei, kad, paskiriant naują vadą, didelį vaidmenį suvaidino simbolizmas: „Akivaizdu, kad pastarosiomis savaitėmis Putinas patiria vis didesnį nacionalistų spaudimą, jie klausia: „Kodėl nebombarduojate ukrainiečių infrastruktūros? Kodėl nebombarduojate Kyjivo?“
„Kadangi Surovikinas pasižymi barbariškais metodais, liepė kariams šaudyti į protestuotojus ir Sirijoje panaudojo cheminį ginklą, jo paskyrimas siunčia aiškų signalą ir sustiprina įbauginimo veiksnį, – tęsė Luke’as Marchas. – Jie nori parodyti, kad nebijo panaudoti viską, ką turi, o šis asmuo nežino jokių ribų. Be to, tai taip pat yra žinutė Ukrainai ir Vakarams, reiškianti, kad Rusija nesustos.“
F. McKenzie’is mano, kad, atsižvelgiant į spalvingą S. Surovikino praeitį, V. Putinas galėtų jį apkaltinti dėl tolesnių Rusijos pajėgų bėdų: „Paskyręs vadovauti asmenį, kurį daugelis kritikų laiko tinkamiausiu kandidatu, nesėkmės atveju Putinas galės nusiplauti rankas ir visą kaltę suversti Surovikinui. Beje, jis vadovavo Rusijos pajėgoms Chersone, ir puikiai matome, kas iš to išėjo.
Jis neturi pakankamai karių, kad užimtų Luhanską, Zaporižią ir Chersoną. Jo armija yra nualinta, nebėra galimybių laimėti. Jis neturi jokių šansų ir gavo užduotį, kurios nepajėgs įvykdyti. Manyčiau, kad rusų laukia sunki žiema, o jam teks prisiimti kaltę. Kita vertus, jis yra pasiruošęs imtis veiksmų, kuriems kiti generolai galbūt nesiryžtų.“
