Idealistai, matyt, norėtų tikėti, kad pokytis vyksta vardan planetos gerovės ir visų mūsų šviesesnio rytojaus. Vis dėlto yra ir kitas, kiek paprastesnis paaiškinimas – žmonės suskubo rūpintis savo piniginių storiu, kuriam grasina kosminė infliacija ir išaugusios energetinių išteklių kainos.
Elgesys, kuomet veiksmų imamasi tik kai kyla pavojus nukentėti pačiam, neturėtų stebinti – taip jau surėdytos mūsų smegenys. Dar 2017 m. Ateities instituto (JAV) tyrimų vadovė Jane McGonigal pastebėjo, kad žmogus galvodamas apie save ateityje jaučia tiek pat, kiek galvodamas apie nepažįstamą žmogų. Kitaip tariant, „ateities mes“ mums patiems atrodome kaip nepažįstamieji, su kuriais nėra jokio ryšio. Tad ir stengtis nėra dėl ko.
Tačiau kai padai svilti ima dabar, šią akimirką, reakcijos ir veiksmų ilgai laukti netenka. Žmonės patys ima ieškoti išeičių. Ir nors tai nėra idealiausias variantas, toks proveržis turėtų vis tiek džiuginti. Tiesa pasakius, jis netgi gali tapti didžiausiu postūmiu tikros žaliosios revoliucijos link.
Štai keletas pavyzdžių. Daugelį metų saulės elektrinės visuomenės buvo laikomos turtingų žmonių prabanga ar net išsidirbinėjimu. Dabar gi jas šluoja kaip karštas bandeles. Žmonės Lietuvoje net piktinasi, kad negali jų įsigyti ar įsirengti vos panorėję – tokia milžiniška paklausa. Kodėl ji susiformavo? Nes tai yra vienas iš būdų sumažinti suvartojamos elektros kainą.
Supratusieji, kad saulės jėgainių greitu metu įsirengti ar įsigyti nepavyks, operatyviai surado kitų taupymo alternatyvų, apie kurias viešojoje erdvėje kalbama jau ne vienerius metus. Viena iš jų – LED lemputes. Jomis pakeitus senas, elektros energijos suvartojimą namų apšvietimui sumažinti galima maždaug 80 proc. Be to, LED lemputės tarnauja gerokai ilgiau, tad nereikia išlaidauti nuolat keičiant lemputes, dėl ko sumažėja ir išmetamų atliekų kiekis. Bet tai tik ledkalnio viršūnė.
Gerai pagalvojus, taupyti galima ne tik energetikos srityje. Pavyzdžiui, toks nekaltai atrodantis buities niekniekis kaip popieriniai rankšluosčiai yra vienas didžiausių aplinkos taršos šaltinių, namų ūkiui per metus galintis kainuoti iki kelių šimtų eurų. Priklausomai šeimos dydžio ir intensyvumo, kuriuo naudojami popieriniai rankšluosčiai. O juk išlaidas galima būtų akimirksniu sumažinti dešimteriopai, jei tik būtų naudojami medžiaginiai rankšluosčiai.
Lygiai tą patį galima būtų pasakyti apie į butelius pilstomą vandenį – kam pirkti vis naują butelį, kai galima įsigyti daugkartinį ir jį pripildyti nemokamo vandens iš čiaupo. Jau kuo kuo, bet kokybiško geriamojo vandens atsargomis Lietuvoje skųstis neturėtume.
Aišku, kalbant apie tam tikras prekių grupes reikia nepamiršti rinkodaros poveikio. Per pastaruosius 50 metų vartotojams buvo įkalta į galvą, kad į butelius išpilstytas vanduo tarsi yra kažkuo geresnis, nors praktika rodo, kad tai nebūtinai yra teisingas teiginys.
Tuo 2006-aisias įsitikinti galėjo vandens „Fiji“ gamintojai, paskelbę reklamą, kad jų vanduo yra geresnis, nes pagamintas ne Klivlende (JAV), kur vienu metu buvo didelis aplinkos užterštumas. Ohajo valstijos miestas nepasimetė ir ištyrė savo vandentiekio geriamąjį vandenį, o taip pat ir „Fiji“ vandenį iš buteliuko. Rezultatas – išgirtame „Fiji“ vandenyje buvo aptikta arseno, o miesto vandenyje kenksmingų medžiagų apskritai nerasta.
Bet kaip jau straipsnio pradžioje buvo minėta – argumentai veikia ne visada. Į butelius išpilstytas vanduo ir toliau populiarėja, nes tai tapo sveikesnį gyvenimo būdą besirenkančio žmogaus įvaizdžio dalimi. Nors skaičiavimai rodo, kad į butelius išpilstytas vanduo yra maždaug 2 000 kartų brangesnis už tą, kurio galima atsigerti iš čiaupo.
Tiesa, įvaizdis ne visada yra tvarumo priešas. Kartais būtent jis, kartu su noru taupyti, tampa paskata rinktis ekologiškesnius sprendimus. Tokia tendencija akivaizdžiai matoma vienkartinių plastikinių maišelių rinkoje.
Tyrimai rodo, kad vis daugiau vartotojų renkasi daugkartinius pirkinių maišelius, nes jie taip gali ne tik sutaupyti, bet ir jaučiasi prisidedą prie aplinkos saugojimo. Tyrimai rodo, kad vidutinis asmuo per metus sunaudoja apie 360 plastikinių pirkinių maišelių, o tai reiškia, kad daugkartinius maišelius naudojantys žmonės per metus gali sutaupyti apie 40 eurų.
O kur dar kitos galimybės taupyti: mėsos vartojimo mažinimas, apsipirkimas naudotų drabužių parduotuvėse ar internetinėse platformose, judumo mieste įpročių keitimas, prietaisų išjungimas iš kištukinių lizdų, dažnesnis šalto, o ne šilto vandens naudojimas. Visą tai žmonės atranda sunkmečiu, nors apie šiuos dalykus jau ilgokai kalba aplinkos apsaugos aktyvistai, sakantys, kad tai kartu yra ir būdai, leidžiantys saugoti planetą ir kovoti su klimato kaita.
Pabandykite sau atsakyti, kas jus labiau skatina rinktis žalesnius, ekologiškesnius sprendimus? Noras sutaupyti, įvaizdis ar siekis tausoti aplinką? O gal visos šios priežastys kartu?