Svarstydamas, kaip čia reikės toliau gyventi, prisiminiau sovietinio absurdo sentenciją: „Kam man šaldytuvas, jeigu aš nerūkau!“ Tai savotiškas logikos oksimoronas, kai sugretinami du visiškai tarpusavyje nesusiję reiškiniai. Jį, praėjus daugiau nei trims dešimtmečiams po sovietijos žlugimo, vėl sudėliojo Europos Komisija. Nuo šio rudens teks taupyti elektrą. Visiems. Turtuoliams ir varguoliams, svarbiems ir visiškai nereikšmingiems. Kiekviena ES šeima – tradicinė ar nelabai – privalės sumažinti sudeginamų kilovatvalandžių kiekį 5 proc. piko valandomis, bet ne mažiau kaip 10 proc. per mėnesį.
O tada tarpusavyje visiškai nesusiję prietaisai, įprastiniai buities veiksmai, kasdienybės aspektai įgaus neįtikėtinos priešpriešos, mažo karo pobūdį. Nesusiję dalykai taps vienas nuo kito priklausomi, reguliuojami, kontroliuojami ten, anapus mažų durelių. Jos įrengtos kiekvienuose namuose, nes visi namai turi elektros skaitiklį.
Todėl, jeigu kažkam šio teksto pavadinimas pasirodė pernelyg pritemptas, pernelyg fantastiškas, skubu nuraminti: taip nuspręsta ir taip bus. Briuselis, EK, von der Leyen ir armija energijos tiekimo ekspertų tam tikromis paros valandomis įvykdys tiesioginę intervenciją mano namuose: 25–35 procentais sumažins elektros tiekimą.
Yra du požiūriai į buitinį elektros taupymo vajų Europos Sąjungoje. Pirmas: elektros suvartojimo piko valandomis palikti galimybę įjungti du prietaisus. Antras: palikti galimybę įjungti vieną prietaisą.
Sutinku: kasdienybė įgaus dramatiškų nerimo atspalvių. Tarsi filmuose apie karą, pamenate? Naktimis reikėdavo išjungti šviesas arba kruopščiai užtraukti portjeras – storo audinio neperšviečiamas užuolaidas. Nors abejonių tada netrūko, netrūksta ir dabar. Nejaugi bombonešių pilotai naktinių antskrydžių metu nusižiūrėdavo vienos nelaimingos naktinės lemptutės skleidžiamą šviesą? Kažin. Nejaugi vienas dulkių siurblys, įjungtas drauge su žaidimų konsole ir skalbykle, stipriai pakeis ES energijos politiką? Kažin. Bet erzelio sukels nemažai.
Ypač tokiems vartotojams kaip aš, kurių elektros sutartyje numatytas 3 kW tiekimas. Kasdienybė įgaus karčiai rūgštų sovietinio normavimo sistemos skonį. Anais siaubingais laikais valdžia nuspręsdavo, ką tu gali turėti ir kiek tu gali turėti. Indelis majonezo „Provansalis“, stiklainis vengriškų žirnelių, ne daugiau kaip vienas butelis saldžių naujametinių burbuliukų, ne daugiau kaip vienas kilogramas bananų ir kiti, orumo piliečiams nesuteikdavę normavimo variantai.
Dabar bus panašiai, bet truputį kitaip. Nebus taip blogai, kaip Brežnevo laikais, nes išliks tam tikros pasirinkimo gairės. Kiekviena ES valstybė turės teisę apsispręsti dėl nacionalinių piko valandų. Tarkime, pas mane, Italijoje, jos bus skelbiamos nuo 9 iki 11 ir nuo 19 iki 21 valandos. Tai valandos, kai labiausiai reikia elektros, ir todėl jos bus sumažinta. Įsakymą sumažinti energetikos ministras perduos visiems elektros energijos tiekėjams, tiekėjai jį perduos linijoms, linijos – skaitikliams.
Bandau įsivaizduoti, kaip viskas atrodys. Penktadienio vakaras, pasibaigusios darbo savaitės ir artėjančio savaitgalio nuotaika. Žmona jungia skalbyklę, man tenka dulkių siurblys. Dukra pradeda elektrinėje orkaitėje vakarienei kepti lazaniją. Šis buitinės idilės mechanizmas bus sustabdytas: pokšt, skaitiklis išjungia elektrą. Įvyksta tai, ką žmonės populiariai apibūdina: „iššovė kamščiai“.
Tamsu. Užsižiebiame žvakę ir tariamės dėl tolimesnio veiksmų plano. Pagal pirmąjį EK variantą galima rinktis du veikiančius buitinius prietaisus. Taigi, kuriuos? Turint galvoje, kad vienas prietaisas turėtų būti įjungtas nuolat - šaldytuvas su dviem šaldikliais. Mes be jo galime? Ne, negalime. Skalbyklę galime įjungti vidurnaktį, jokių problemų. Ryte turėsime drėgnus apatinius, bet tai tikrai menki nemalonumai. Dulkių siurblys? Paliekam! Nes šį būtinumą nulemia mūsų ilgo plauko šunė. Jungiame dulkių siurblį.
Po kelių akimirkų – vėl pokšt! Briuselio ir Europos Komisijos akys nukreiptos į mūsų skaitiklį, kažkas ten negerai. Dairomės. Kur nusižengėme? Ką pamiršome? Apeiname namus ir randame: du į tinklą įjungti nešiojamieji kompiuteriai ir vienas mobilusis telefonas. Negalima! O kaip su lazanija orkaitėje? Dukra protestuoja: šunės plaukai nėra tokia bloga penktadienio vakaro perspektyva kaip, pavyzdžiui, likti be karštos lazanijos.
Renkamės orkaitę ir lazaniją. Dėl visa ko gesiname toršerus, kitus intensyvios šviesos šaltinius, ištraukiame visų prietaisų kroviklius, vienas kitam primename, kad plaukų džiovintuvas šioje situacijoje būtų tarsi paskelbtas karas orkaitei. Uždegame žvakes. Puikus, romantiškas penktadienio vakaras! Vyno ritualas elektros nereikalauja. Bet muzikinio fono reikėtų. Drebančiomis rankomis įjungiu grotuvą su kokybiškais 100 w garsiakalbiais. Liejasi Frederiko Chopino noktiurnas Es dur Op. n. 9. Įtraukę pečius laukiame skaitiklio „pokšt“. Ne, ačiū skaitikliui ir Europos Komisijai: jie neprieštarauja klasikai. Dėkingi valgome lazaniją, gurkšnojame vyną, klausomės muzikos.
Pagal antrąjį Europos Komisijos priverstinio taupymo variantą vakare liktų tik šaldytuvas. Visiems kitiems elektros patogumams – „pokšt“.
Šį rudenį Europoje gyvenimas taps įdomesnis, labiau nenuspėjamas, kasdienybė nuolat dovanos netikėtą adrenalino porciją. Tačiau aš nekvestionuoju Europos Komisijos teisės išjungti skalbyklę būtent tada, kai man norisi švarių sausų apatinių. Arba karštos lazanijos šaltą rudens vakarą. Sutinku ir su kalėdine eglute be lempučių. Karas yra karas. Jeigu jau vyksta, tai tegu sau kariauja dulkių siurblys su plaukų džiovintuvu. Tegu! Numanau, kad ne visiems šie prietaisų konfliktai patiks. Kai kam labai nepatiks, kai kas galbūt net protestuos, eis į gatvę, neš plakatus su raginimais kovoti prieš Briuselį, ragins apginti teisę vienu metu įjungti du televizorius ir indaplovę. Visko bus šį neramų rudenį.
Dėl skaitiklio diktatūros parametrų Briuselis apsispręs rugsėjo pabaigoje. Bet tai veikia mane, Romos gyventoją, ir dar 20 Europos Sąjungos šalių elektros vartotojus. Lietuvai tai kol kas negresia. Negresia todėl, kad Lietuva yra laiminga technologinių atsilikėlių šalis. Europos Komisija neturi galimybės įsibrauti į šio teksto skaitytojų namų skaitiklį. Negali sumažinti elektros tiekimo galios ir padaryti „pokšt“ taip, kaip tai bus padaryta pas mane, Romoje. Šio teksto skaitytojai neturi išmaniųjų skaitiklių, kuriuos technologijomis neblizganti Italija gyventojų namuose įrengė 2011 metais.
Lietuva visada veržėsi priekin. Buvo laikas, kai mūsų internetas buvo sparčiausias pasaulyje. Kai maniškis „Vodafone“ Romoje pradėdavo trūkinėti, paskambinęs į gedimus išrėkdavau: „Maža Lietuva turi greičiausią internetą, o jūs?...“ Perfrazuojant seną banalybę: neskubėk ir būsi jeigu ne pirmas, tai bent galėsi dulkių siurblio ūžimą derinti su skalbyklės gręžimo programos garsais. Argi tai ne demokratija?
Vis tik lietuviškoji pax domus – taika namuose – ilgai netruks. Jau greitai į namus ateis ESO ir maloniai praneš: „Naujieji skaitikliai nuotoliniu būdu perduos suvartojimo duomenis ir kitus tinklo parametrus...“
Įsiklausykite! Pasistenkite suvokti, ką tai reiškia. Ir nusiteikite filosofiškai: karas tarp skalbyklės ir šaldytuvo nėra pasaulio pabaiga. Nebent šioks toks XXI amžiaus nepatogumas, ruošiantis skrydžiui į Marsą.
