Šiuo metu karūna su deimantu, kaip ir visa karališkųjų brangenybių kolekcija, saugoma Londono Taueryje, o teises į jį reiškia net kelios šalys. Sklando gandai, kad per karaliaus Karolio III karūnavimą karūna pasipuoš karaliene konsorte tapusi Camilla, skelbia nypost.com.
Manoma, kad 186 karatų deimantas, kurio pavadinimas reiškia „Šviesos kalnas“, iškastas XIII a. Pietų Indijoje, deimantų kasykloje.
Kai prašoma portale „Smithsonian Magazine“, deimantas pirmą kartą paminėtas rašytiniuose šaltiniuose 1928 m. – jis puošė garsųjį povo sostą, priklausiusi mogolų šachui Džahanui.
Po šimtmečio deimantas priklausė persų ir afganų monarchams. 1913 m. Maharadža Randžitas Singhas pargabeno deimantą atgal į Indiją. Knygos „Koh i nooras: Liūdniausiai pagarsėjusių pasaulio deimantų istorija“ (angl. „Koh-i-Noor: The History of the World’s Most Infamous Diamond“) autoriai Anita Anand ir Williamas Dalrymple‘as rašo, kad Randžitui Singhui įgijus deimantą įvyko didelis posūkis jo istorijoje.
„Randžitas Singhas ne šiaip mėgo deimantus ir suvokė didelę brangakmenio vertę, deimantas turėjo jam kur kas svarbesnę simbolinę vertę – reiškė Sikhų imperijos Pandžabe pergalę prieš Duranio imperiją“, – rašoma knygoje.
„Koh-i-Noor“ buvo padovanotas karalienei Viktorijai 1850 m. po anglų ir sikhų karų, per kuriuos Britanija perėmė kontrolę Sikhų imperijoje Pandžabe (šis regionas šiuo metu padalytas tarp Indijos ir Pakistano).
Indiją valdęs škotas generalgubernatorius lordas Dalhousie‘as nugabeno deimantą į Angliją, ten 1851 m. jis buvo eksponuojamas parodoje. Parodos lankytojus šokiravo tai, kad deimantas nežėri, todėl karalienės Viktorijos sutuoktinis princas Albertas nurodė jį nušlifuoti.
Maždaug tuo metu ėmė sklisti gandai, kad garsusis deimantas prakeiktas – neva juo pasipuošusį žmogų ištiks didelė nelaimė.
Gal gandai turėjo įtakos, kad „Koh i noor“ deimantas taip ir netapo britų karališkosios brangakmenių kolekcijos pažiba. Karalienė Viktorija kartais pasipuošdavo sege su šiuo deimantu, vėliau jis buvo įsodintas į karūną, dėvėtą karalienės Elžbietos II motinos iki pat jos mirties 2002 metais; per karalienės laidotuves karūna buvo uždėta ant karsto – tai buvo paskutinis kartas iki dabar, kai deimantą matė viešumoje.
Beveik visą laiką, kol deimantas yra pas britus, Indija reikalauja jį grąžinti. 1947 m., atgavusi nepriklausomybę, Indija pateikė oficialų skundą, pakartotinai jį pateikė 1953 m., po Elžbietos II karūnavimo. Teises į deimantą reiškia ir Pakistanas, Iranas bei Afganistanas.
Britanijos valdžia nesutiko grąžinti deimanto. 2013 m. tuometinis ministras pirmininkas Davidas Cameronas pareiškė: „Jie jo neatgaus.“ Po trejų metų Indijos Kultūros ministerija pareiškė dėsianti visas įmanomas pastangas, kad deimantas grįžtų į Indiją.
Dabar, mirus karalienei Ežbietai II, vėl garsiau skamba kritika britų kolonijiniam valdymui, o socialinėje žiniasklaidoje daugėja raginimų spręsti deimanto klausimą. „Jei karalius nesipuoš „Koh i noor“ deimantu, grąžinkite jį“, – ragino vienas tviterio vartotojas.
Karltono universiteto istorijos profesorė Danielle Kinsey teigė NBC, kad deimanto grąžinimas tėra laiko klausimas. Pasak jos, ateis metas, kai monarchija supras, kad svarbiau rūpintis savo reputacija, nei pasilikti deimantą. „Manau, tai pasakytina apie daugelį pagrobtų brangių dirbinių, šiuo metu esančių Britanijoje, ir apie institucijas, kuriose jos yra“, – sakė ji.
„Koh i noor“ deimantas – toli gražu ne vienintelė iš užsienio parsivežta brangenybė, šiuo metu esanti Britanijos žemėje. Karalienės karūnoje įsodintas rubinas, puošęs minėtą povo sostą, o šalies muziejuose gausu prisigrobtų vertingų dirbinių.
Britų muziejus vis dar vaidijasi su Graikija dėl Elgino marmuro, tiesa, kitos institucijos ima rodyti iniciatyvą grąžinti tai, kas joms nepriklauso. Hornimano muziejus rugpjūtį pažadėjo gražinti 72 Benino bronzos dirbinius Nigerijai.
Nepaisant šiokio tokio progreso, britų ir indų kilmės rašytojas Sauruvas Duttas abejoja, kad „Koh i noor“ ar panašūs vertingi brangakmeniai greitu metu parkeliaus į gimtąsias šalis.
