Dėl jos agroekosistemose nyksta ir kraštovaizdžio įvairovė, silpnėja ekologinio kompensavimo barjerinės funkcijos. Kartu prastėja dirvožemio kokybė, nes dėl žemės arimo kalvotame kraštovaizdyje didėja mechaninė derlingojo dirvožemio sluoksnio erozija, atsiranda išpustymo pavojus, taip pat vandens sukeliama erozija.
Kaip ir daugelyje kitų ES regionų Lietuvoje plečiasi monokultūromis užsėtų laukų plotai, išariamos pievos. Sovietmečiu ištiesintiems upeliams (pakeista buvo virš 90 proc. natūralių vandentėkmių vagų) ir pertvarkytiems jų slėniams bei augalijai nesuteikiama galimybė grįžti į natūralesnę būklę, nes melioracijos sistemas siekiama nuolat atnaujinti.
Lietuvoje sparčiai mažėja daugiamečių pievų plotai: 2015 m. jų deklaruota 668 tūkst. ha, o 2021 m. – tik 601 tūkst. ha. Pievos paverčiamos ariamąja žeme. O suarus natūralias pievas sunaikinami dešimtmečiais formavęsi ekologiniai ryšiai, nyksta jautrios ir retos rūšys, kurios buvo įsitvirtinusios labai specializuotose ekologinėse nišose, prarandamos natūralios laukinių apdulkintojų ir augalų kenkėjų priešų buveinės.
Prastėja ir pievų buveinių būklė. Pagal Buveinių direktyvos 2019 m. ataskaitą, Lietuvoje nėra nei vieno Europos Bendrijos svarbos pievų buveinės tipo, kurio apsaugos būklė būtų vertinama kaip palanki. Tai lemia ir pievų apleidimas. tuomet jos apauga krūmais bei medžiais, nebetinka gyventi daugeliui pievoms būdingų vabzdžių ir paukščių rūšių, keičiasi buveinių rūšinė sudėtis, jos degraduoja. Todėl natūralių pievų buveinių palaikymui būtinas ekstensyvus ganymas arba šienavimas.
Vienas iš plačiai naudojamų žemės ūkio paskirties žemės biologinės įvairovės būklės rodiklių yra kaimo paukščių populiacijų indeksas. Iš paskutinės Lietuvos ornitologų rengtos ataskaitos matyti, kad 2016-2018 m. laikotarpiu net 10-ties paukščių rūšių populiacijos mažėjo, viena didėjo ir dar trys liko stabilios. Žinoma, nuskurdintas kraštovaizdis nėra vienintelė priežastis, bet ji tikrai prisideda prie kaimo kraštovaizdžiui įprastų paukščių rūšių nykimo.
Nacionaliniame kraštovaizdžio tvarkymo plane Lietuvoje išskirti 4 probleminiai aplinkosauginiai kraštovaizdžio arealai, kurie apima apie 17 proc. šalies teritorijos. Daugiausia jų yra agrarinėse teritorijose – tai didžioji dalis Suvalkijos, visa Šiaurės Lietuva, Nemuno žemupys ir atskiros Vidurio Lietuvos lygumos dalys. Šiose teritorijose susitelkusios labiausiai nuskurdintos, ekologiškai nepilnavertės gamtinio karkaso zonos, ariamų laukų užspausti vandens telkiniai. Jose turi būti geriau valdoma dirvos erozija, didinamas kraštovaizdžio mozaikiškumas, atliekama tik gerai apgalvota, šiuolaikiniais sprendimais paremta melioracijos sistemų renovacija. Išskirtinį dėmesį reikėtų skirti natūralių vandentėkmių vagų atkūrimui.
Degraduotoms agrarinio kraštovaizdžio teritorijoms, kuriose žemės ūkio naudmenos sudaro daugiau kaip 80 proc. nuo visos teritorijos ploto, ir kuriose vyksta neigiami dirvožemio, paviršinio ir požeminio vandens, biologinės įvairovės būklės pokyčiai, minėtame dokumente siūlomos savaiminio ar dirbtinio atkūrimo priemonės.
Aukštumose, siekiant atstatyti eroduotus dirvožemius, siūloma ariamosios žemdirbystės konversija į neariminę, skatinama naudoti dirvožemio organinę medžiagą gausinančias, dirvožemį gerinančias priemones, plėsti pievų ir ganyklų plotus. Lygumose, kuriose aktuali vėjo erozija, siūloma monokultūrų laukus skaidyti į mažesnius, didinti daugiamečių pievų plotus, įveisti agroželdynus – laukų apsaugines juostas.
Kraštovaizdžio elementų atkūrimas yra ilgai trunkantis darbas. Labai svarbus ūkininkų švietimas, kokia ūkinė veikla prisideda prie kraštovaizdžio išsaugojimo, jų gamtosauginio sąmoningumo didinimas. Pradėję taikyti kraštovaizdį gerinančias priemones anksčiau, laimės, nes greičiau susidarys palankios ūkininkavimui sąlygos. Be to, gerės ūkininkų ir jų šeimų gyvenamosios aplinkos kokybė bei estetinė išvaizda.
Naujuoju Bendrosios žemės ūkio politikos finansiniu periodu Lietuva ypatingai skatins kraštovaizdžio elementų išsaugojimą ir atkūrimą. Tam Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023-2027 m. strateginiame plane numatytas ekoschemų parengimas, kurias pasitelkus ūkininkams bus atlyginta už gamtai draugišką, į aplinkos ir kraštovaizdžio gerinimą orientuotą ūkininkavimą.
