„Rusijos karas prieš Ukrainą ir visą laisvą Europą prasidėjo nuo Krymo ir turėtų baigtis Krymu, jo išlaisvinimu“, – tokie Ukrainos prezidento žodžiai dabar gali pasirodyti drąsūs ir netgi pernelyg ambicingi praėjus pusmečiui nuo atviro karo su Rusija pradžios. Rusų kariai vis dar laiko užgrobę ne tik patį Krymą, bet ir dar didesnę Ukrainos teritorijos dalį – nuo Chersono iki Donbaso.
Kita vertus Volodymyras Zelenskis šiuo klausimu kitaip ir negali kalbėti, dar savo inauguracijos metu 2019-siais jis kalbėjo, kad „Ir Krymas, ir Donbasas yra dalis Ukrainos, o šias teritorijas Ukraina privalo susigrąžinti.
Nors vėliau V. Zelenskis ir sukėlė abejonių dėl ryžto susigrąžinti Krymą, politinių oponentų buvo vadinamas naivuoliu, kuriuo pasinaudos Vladimiras Putinas, karas viską, regis, sustatė į savo vietas.
Ir jei vasario, kovo mėnesiais Ukrainai didžiausias klausimas buvo išgyvenimas – šalies, jos suvereniteto, valdžios, kariuomenės, o civiliai ginklavosi gatvėse, statė barikadas Kyjive, laukdami neišvengiamo sostinės šturmo, tai dabar nuotaikos pasikeitusios.
Ukraina ne tik garsiai kalba apie rusų atrėmimą šalies pietuose, kontrpuolimą, siekiant atsiimti Chersoną, bet ir Krymo išlaisvinimą.
Po iki šiol nenustatytos kilmės atakų prieš rusų bazes Kryme – iš pradžių Sakuose, o ketvirtadienio vakarą ir netoli Kerčės tilto, taip pat šalia Sevastopolio esančios Belbeko oro pajėgų bazės bei Belgorode, nenuostabu, kad rusus apėmusi panika verčia vis daugiau žmonių sprukti iš okupuoto Krymo.
Regis, pasiektas kritinis momentas, kai paaiškėja, kas yra kas: įsiūčiu ir panieka springstantys Kremliaus propagandos ruporai jau nebežino ko griebtis, o ir oficialios Maskvos grasinimai, regis, praranda savo vertę: prieš mėnesį buvęs Rusijos prezidento suolelio šildytojas Dmitrijus Medvedevas švaistėsi grasinimais apie „teismo dieną“, kuri neabejotinai išauš Ukrainai, jeigu ji nuspręs smogti Krymo objektams, bet kai tai pasitvirtino, šis jo įrašas staiga buvo pašalintas iš D. Medvedevo paskyros. Pats įrašas, savaime suprantama, liko klajoti internete.
O ir Rusijos gynybos ministerija, kuri švaistėsi branduoliniais grasinimais, esą jei kas pamėgins kėsintis į Rusijos teritoriją (Krymą Rusija laiko savo dalimi) dabar jau ėmė aiškinti, kad branduolinių ginklų Ukrainoje naudoti esą neketinama.
Visa ši drąsa iš Ukrainos pusės ir atvirkščiai – išgaravęs pasitikėjimas savo jėgomis Rusijoje nėra atsitiktiniai sutapimai. Bet link ko visa tai veda?
Didelis ukrainiečių pasiekimas
Tai, kad Krymas yra Ukrainos dalis, beveik visame pasaulyje pripažįstama kaip faktas: ir pagal tarptautinę teisę, ir pagal dvišalius susitarimus 2014-siais Krymą okupavusi ir po neteisėto referendumo aneksavusi Rusija tik pati sau pripažįsta šią teritoriją savo dalimi. Dar yra kelios autoritarinių režimų valdomos valstybės, tokios, kaip Šiaurės Korėja, Baltarusija, Venesuela, Sirija ir Burundis reiškia paramą Kremliui, tačiau nuo atviro Krymo pripažinimo rusams išmintingai susilaiko.
Vis dėlto jau 8 metus realybė yra neginčijama: de facto Rusija šeimininkauja Kryme, čia įvedusi savo tvarką, pusiasalį pavertusi karine tvirtove iš kurios vasario 24-ąją pajudėjo gausios pajėgos užgrobti naujų Ukrainos teritorijų. Ir iki šiol Ukraina dėl to nieko rimto negalėjo padaryti.
Tačiau sėkmės pietiniame Chersono fronte, Gyvačių salos atsiėmimas bei Vakarų ginkluotės, ypač toliašaudės artilerijos, salvinės ugnies sistemų HIMARS, MLRS ir kitų raketų tiekimas ukrainiečiams leido svarstyti apie anksčiau, regis neįsivaizduojamą ir neįmanomą scenarijų: realų Krymo išvadavimą.
Iki to, suprantama, dar labai toli. Vien tai, kad ukrainiečiai geba atakuoti rusų bazes tiek pačioje Rusijoje – Belgorode, tiek okupuotame Kryme, yra ne tiek jų pasiekimas, kiek rusų nesėkmė ir nesugebėjimas užkirsti kelio išpuoliams.
Ar tai būtų bepiločių orlaivių, ar raketų pražiopsojimas, ar tipiška Rusijos armijos netvarka bazėse, ginkluotės sandėliuose, leidžianti surengti sabotažo atakas – ukrainiečių specialiųjų pajėgų reidus, visa tai yra nevykę rusų bandymai apsaugoti savo strateginį bastioną Juodojoje jūroje.
Tačiau ukrainiečių sprendimas atakuoti taikinius okupuotoje teritorijoje yra grįstas ne tik gebėjimais, drąsa bei karine logika. Priešininko užnugario linijų trikdymas ar paralyžiavimas gali turėti tiesioginę įtaką rusų pajėgų aprūpinimui Chersono, Zaporižės frontuose, o aviacijos naikinimas bazėse yra tiek moralinis smūgis žemiau juostos Rusijai, tiek fizinis ypač svarbių pajėgumų sunaikinimas. Be to, taip atitraukiamas rusų dėmesys nuo kitų jiems kritinių sektorių.
Atakos Kryme rodo dar mažiausiai du svarbius dalykus: tai yra tikslingos kampanijos pradžia, nesibaiminant Rusijos atsako su priemonėmis, prieš kurias rusai neturi priešnuodžių, o kartu tai yra daroma su svarbiausių Ukrainos sąjungininkių – JAV žinia ir palaiminimu.
Jokių kliūčių nebeliko – Krymas yra taikinys
Jei pirmąjį veiksnį galima paaiškinti net ir neturint aiškios informacijos, kaip ukrainiečiams pavyksta surengti tokio lygio atakas, tai JAV parama yra ypač reikšminga. Iki šiol, nepaisant oficialios ir nedviprasmiškos JAV pozicijos, kad Krymas yra Ukrainos dalis, visi būgštavimai dėl ypač pažangių ir didelį šūvio nuotolį turinčių ginkluotės sistemų tiekimo ukrainiečiams buvo aiškiai matomi.
O kas, jeigu JAV perduos Ukrainai HIMARS sistemas su ne šiaip įprastomis 85 km šūvio galimybę turinčiomis, bet ir ATACMS raketomis, kurios gali šaudyti 300 km atstumu? O jei ukrainiečiai sugalvos smogti rusų bazėms Kryme, pačiam Sevastopoliui ar net Kerčės tiltui? Ar tai neišprovokuos Rusijos atsako, gal net branduolinio smūgio?
Tokių būgštavimų netrūko ir karo pradžioje, ir praėjus keliems mėnesiams, bet ukrainiečių jau, regis, niekuo neįbauginsi, nenustebinsi – po Bučos skerdynių, po didvyriško pasipriešinimo pasidavusių Mariupolio gynėjų pradanginimo, Ukrainos miestų nuolatinio bombardavimo rusų grasinimai esą jie „nieko dar nepradėjo“ ėmė sproginėti kaip muilo burbulai. Ukraina, tikėtina surengė atakas prieš rusų objektus tiek Belgorode, tiek Kryme.
Ir kuo atsakė rusai? Niekuo, kas būtų kitokio, nei anksčiau. Tad kai prieš kelias savaites ėmė plisti populiarus memas, vaizduojantis Ukrainos ir JAV poziciją dėl Krymo, visa tai atrodė kaip pokštas. Tačiau dabar JAV siunčia aiškius signalus.
Leidinys „Politico“ paviešino informaciją, kad JAV prezidentas Joe Bidenas ir jo administracija ukrainiečiams aiškiai leido suprasti: taip, Krymas yra ne šiaip Ukrainos dalis, bet ir visi priešininko kariniai taikiniai yra teisėti, jokių problemų.
„Mes, žinoma, neparenkame taikinių ir viską, ką davėme ukrainiečiams, yra jų savigynos tikslams. Bet koks taikinys, kurį jie pasirenka savo suverenioje teritorijoje, tai savigyna. O Krymas yra Ukraina“, – „Politico“ teigė vienas neįvardytas JAV pareigūnas.
Gynybos ministras Oleksijus Reznikovas taip pat neatmetė galimybės, kad Ukraina gali JAV ginklais smogti okupuotoms teritorijoms. „Mes neturime suvaržymų“, – pripažino jis. Tarp „neturime“ ir „nebeturime“, žinoma, yra nemenkas skirtumas, bet kad ir kokie suvaržymai buvo anksčiau, jų nebeliko.
„Per artimiausius mėnesius pasaulis gali išvysti daugiau sprogimų Kryme“, – mįslingai žadėjo Ukrainos prezidento patarėjas Mychailo Podoliakas.
„Rusų pajėgų neturėtų ten būti, tad jų atakavimas Kryme nesiskiria nuo jų naikinimo aplink Kyjivą, Chersoną ar Rytų Ukrainą“, – viešai pridūrė buvęs JAV ambasadorius NATO ir specialusis pasiuntinys Ukrainai Kurtas Volkeris.
Laišku kreipėsi į JAV: laikas išsklaidyti mitą
Jis yra vienas iš 20 įtakingų nuomonės formuotojų – ekspertų, kariškių, kurie pasirašė viešą laišką Vašingtonui, raginantį Ameriką skirti daugiau priemonių Ukrainai.
„Karas Ukrainoje pasiekė lemtingą momentą ir ant kortos atsidūrė gyvybiniai JAV interesai“, – pripažino laiško autoriai, tarp kurių – buvę JAV karinių pajėgų Europoje ir NATO pajėgų vadai: gen. Philipas Breedlove`as, gen. Wesley K. Clarkas, gen. ltn. Benas Hodgesas, ambasadoriai: Paula J. Dobriansky, Ericas Edelmanas, Danielis Friedas, Johnas Kornblumas, Stephenas Sestanovichius, Williamas Tayloras, Alexanderis Vershbowas, Marie Yovanovitch, aukšto rango amerikiečių diplomatijos žvalgybos pareigūnai.
Atidžiai išanalizavę Rusijos puolimą nuo vasario ir Bideno administracijos atsaką jie pripažino, kad nors amerikiečių ir sąjungininkų karinę parama reikšmingai prisidėjo prie ukrainiečių sėkmės – padėjo išvengti katastrofos, pridarė didelių nuostolių rusams, sėkmės strateginio naratyvo tai nesukūrė.
Paprastai kalbant – su Vakarų ginklais ukrainiečiai sustabdė rusus, privedė juos prie aklavietės, bet pastaroji nėra siektina išeitis, siekiant pergalės, kuri esą gali būti labai arti.
„Bideno administracija gali netiesiogiai paglemžti pralaimėjimą iš pergalės nasrų. Dėl per didelio atsargumo siekiant neišprovokuoti Rusijos eskalacijos (konvencinės ir branduolinės), mes, iš esmės, perduodame iniciatyvą Rusijos prezidentui V. Putinui ir sumažiname spaudimą Maskvai stabdyti agresiją ir rimtai leistis į derybas“, – rašoma laiške.
Anot laiško autorių, JAV interesai yra aiškūs: rusus reikia sumušti mūšio lauke taip, kad jiems nekiltų noras dar kartą pamėginti veržtis į Ukrainą, o okupantai būtų atstumti bent iki invazijos pradžios linijų.
„Nei JAV administracijai, nei sąjungininkams Europoje nepavyko paaiškinti, kodėl tai svarbu JAV ir Vakarams. Tai svarbu, nes Putinas vykdo revizionistinę užsienio politiką, kuri skirta suardyti taisyklėmis paremtą saugumo sistemą, kuri užtikrino Amerikos ir globalų stabilumą ir įgalino klestėjimą po Antrojo pasaulinio karo pabaigos.
Putino agresyvūs planai nesibaigia Ukrainoje. Kaip Rusijos pareigūnai ne kartą sakė, jei Rusija laimės Ukrainoje, kils rizika mūsų NATO sąjungininkams Baltijos šalyse ir kitur kaimynystėje“, – įspėja laiško autoriai, kartodami nesyk nuskambėjusią frazę, kad po Ukrainos ateis kitų šalių eilė.
Vis dėlto to esą galima išvengti vieninteliu būdu: teikiant ekonominę ir karinę pagalbą Ukrainai, kad ši įveiktų Rusiją. Ką tai reikštų? Anot laiško autorių – visai ne Kremliaus piešiamas niūrias branduolinio karo vizijas, o Rusijos agresijos sustabdymą ir pažabojimą.
„Putinui naudinga grasinti branduoliniu karu, bet ne jį inicijuoti. Matėme, kad Kremliaus grasinimai pasirodė tušti – pavyzdžiui, dėl Švedijos ir Suomijos prisijungimo prie NATO. Jei mes leisime Putinui mums grasinti dėl ginklų tiekimo Ukrainai, kad sustabdytume Rusijos revizionizmą, kas nutiks, kai jis ims mojuoti branduoliniais ginklais dėl Baltijos šalių? Kodėl administracija mano, kad Putinas to nedrįstų padaryti dėl Estijos ar Lenkijos, jei tokia taktika jam suveiks Ukrainoje?“, – retoriškai klausė laiško autoriai, ragindami neapgaudinėti savęs dėl konfrontacijos su Rusija baimių.
Anot jų, delsimas ar vangumas remti Ukrainą tik atitolina konflikto baigtį ir didina tikimybę, kad Rusija nesustos. Todėl prezidentas V. Zelenskis yra teisus – jokių paliaubų su Rusija, kol ji nepasitraukė iš užkariautų žemių, nes ankstesnės paliaubos, t.y. Minsko susitarimai parodė, kaip galima pasitikėti Kremliumi – nuo 2014-ųjų Minsko susitarimų iki atviro karo šių metų vasarį žuvo apie 10 tūkst. ukrainiečių.
Ir būtent todėl JAV esą turi veikti greičiau ir užtikrinti karinę pagalbą Ukrainai, kurios prašo Kyjivas, t.y. daugiau salvinės ugnies sistemų HIMARS, ne tik įprastų šaudmenų, bet ir ATACMS raketų, priešlėktuvinės gynybos sistemų, amunicijos ir šaudmenų artilerijai. Galiausiai teks remti ukrainiečius ir aviacija – be jos paramos jiems sunku būtų atsikovoti teritorijas Donbase ar juo labiau Kryme, mat oro erdvės kontrolė šiame kare yra ne mažiau svarbi, nei ilga artilerijos ranka.
„Administracija kol kas vengė imtis tokių žingsnių prieš Rusiją, baiminantis išprovokuoti Trečiąjį pasaulinį karą. JAV taip pat yra branduolinė galybė ir būtų strateginė klaida manyti, kad branduolinis atgrasymas neveikia“, – pažymi laiško autoriai.
Smūgiais bando žadinti prisnūdusią Europą
Vis dėlto toks optimistinis laiškas pasirodė išties kritiniu momentu. Kaip tik liepą karinės pagalbos srautai Ukrainai ėmė slopti. Bent jau taip rodo Kylio Instituto duomenys. Nuo balandžio kelios reikšmingos karinės paramos bangos padėjo Kyjivui išsilaikyti – iš pradžių prieštankinė, priešlėktuvinė ginkluotė, tada artilerijos sistemos, ribota šarvuotųjų priemonių parama.
Tačiau visa ši banga pamažu slopsta – mažosios valstybės, tokios kaip Estija, Latvija ar Lietuva neriasi iš kailio, krapšto paskutiniuosius rezervus, stengiasi perduoti dar bent kažką, kas būtų naudinga ukrainiečiams. JAV iš savo daugiamilijardinės paramos paketais perduoda ginkluotę Ukrainai.
Didžiosios Europos šalys kol kas labiau pažadais ir simboliniais ginkluotės tiekimais maitina Ukrainą. Pavyzdžiui, Vokietija ir Prancūzija, kurios perdavė svarbius artilerijos pajėgumus, perduotos visos paramos kiekiais net negali lygintis su kasmėnesine JAV parama.
„Nors karas pasiekė kritinę ribą, paramos mažėja.
Europos šalys šį karą turėtų vertinti kaip eurozonos krizę ar koronaviruso pandemiją, kurios privertė skirti milijardus fondams. Bet kai palygini sumas, kurios skiriamos Ukrainai, kai jos yra mažžytės“, – teigė paramą Ukrainai sekančios organizacijos „Ukraine Support Tracker“ vadovas Christophas Trebeschas.
Esą, jei norima šio pražūtingo ir visam pasauliui atsiliepiančio karo pabaigos, būtent Europos šalys turėtų daryti daugiau. O kol kas Ukraina labiau maitinama pažadais, nei realia parama.
Tad kad ir kokie būtų Ukrainos sumanymai dėl Krymo atsiėmimo, realaus išvadavimo dar teks palaukti, kol ukrainiečiai turės pakankamai priemonių tą padaryti.
Kita vertus, dabartiniai ukrainiečių smūgiai suteikia naują impulsą sąjungininkams padidinti paramą Kyjivui – jei Ukraina sugeba suduoti skaudžius smūgius rusų strateginiams objektams ir išvengti apokaliptinio atsako, galbūt Rusija išties nėra tokia grėsminga, o jos grasinimai – nieko verti?
Jei savais ar vakarietiškais ginklais bei kitomis priemonėmis Ukraina įrodinėja, kad Rusiją galime patiesti ant kelių, o ši tebus pajėgi tik tęsti savo teroro kampaniją, bet dėl jai pačiai suprantamų priežasčių neišdrįs pradėti branduolinio konflikto, galbūt didesnė parama Ukrainai apsimoka?
Tokią drąsią, nors ir labai rizikingą mintį Vakaruose sėjantys ukrainiečiai ir jų sąjungininkai negali būti garantuoti, kad Rusijos sprendimų priėmėjai su V. Putinu priešakyje neišsikraustė iš proto ir nesiryš branduolinei eskalacijai. Tačiau kol kas visa karo eiga rodo, kad būtent rusai apsiskaičiavo, nesuprato į kokį pavojingą padėtį įsivėlė ir dabar tik pradeda mokėti kainą Kryme – teritorijoje, nuo kurios visas karas formaliai ir prasidėjo 2014-ųjų vasarį. Tada rusai surizikavo ir atplėšė teritoriją, dabar rizikuoja ukrainiečiai ir jiems gali pavykti susigrąžinti tai, kas priklauso jiems.
