Centrinis bankas, sumažindamas vienos savaitės atpirkimo sandorių aukciono palūkanų normą nuo 14 proc. iki 13 proc., rėmėsi „silpnėjančiu geopolitinės rizikos poveikiu“.
„Tiesiog beprotybė – kai infliacija siekia 80 proc. ir vis didėja, – elektroniniu paštu atsiųstame komentare pažymėjo „BlueBay Asset Management“ ekonomistas Timothy Ashas. – Nemanau, kad kas nors to tikėjosi“.
Per kelias akimirkas po pranešimo Turkijos lira prarado vieną procentą savo vertės dolerio atžvilgiu.
Turkijos pinigų politikos sprendimas prieštarauja daugumos kitų šalių vyriausybių požiūriui, kuriuo jos vadovaujasi kovodamos su vartotojų kainų šuoliu, kurį sukėlė Rusijos invazija į Ukrainą.
Dėl karo smarkiai išaugo maisto ir energijos kainos, o centriniai bankai buvo priversti didinti skolinimosi kainas, nors ekonomikos augimas tebėra menkas.
Tačiau Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas laikosi netradicinio įsitikinimo, kad didelės palūkanų normos sukelia infliaciją, o ne ją stabdo.
Nuo 2019 metų jis atleido tris centrinio banko vadovus, kurie bandė laikytis labiau įprasto ekonomikos kurso.
Turkijos vyriausybė patvirtino keletą alternatyvių kovos su infliacija priemonių, tačiau dauguma ekonomistų jas atmeta kaip nepakankamas arba pernelyg sudėtingas ir brangias įgyvendinti.
Tarp jų – bankų skolinimo ribojimas ir valstybės garantijų siūlymas siekiant užtikrinti, kad turkų indėliai laikui bėgant per daug nenuvertėtų.
Be to, Turkija ėmė naudoti savo sukauptas užsienio valiutos atsargas stengdamasi palaikyti liros kursą.
