Prieš pusę metų, kai Rusija užpuolė Ukrainą, kad Vladimirui Putinui negrėstų rami senatvė, o Rusijai - taika ir gerovė, jau buvo likę vos keli žiopliukai, tokie, kaip Jolanta Blažytė, kuri sakė, kad prezidentas Zelenskis turėtų atiduoti Rusijai, ko ji nori, ir pažadėti nestoti į NATO, ir buvęs JAV valstybės sekretorius Johnas Kerry, kuris pareiškė viltį, kad karas Ukrainoje nenukreips dėmesio nuo vadinamosios “klimato krizės”. Abu buvo nušvilpti taip, kad maža nepasirodė, o po kurio laiko net Vokietija, stenėdama ir pati savęs atsiprašinėdama, ėmėsi gaivinti atominę energetiką, kurią buvo nurašiusi, ir anglimi kūrenamas elektrines, ir net ėmėsi rūpintis suskystintų dujų terminalu, mokydamasi iš Lietuvos. Staigiai “klimato kaita” pasidarė penkiasdešimtoje vietoje. Ne tik Lietuvoje šalies saugumas ir energetinė nepriklausomybė tapo prioritetais, palyginti su visokiais žaliaisiais kliedesiais ir elektromobilių mada.
Elektromobilius, jeigu ką, greitai ištrins iš žmonių atminties elektros kainos: kai dyzelinas bus pigiau, tai jis netruks būti paskelbtas ekologišku pasirinkimu. Kas yra ekologija, didžiąja prasme? Ne tik mažiau naftos siurbti iš žemės ir vėjo malūnus statyti, bet ir pasirūpinti, kad didžiųjų naftasiurbių ir dujotiekininkų kariuomenė neatvažiuotų pas mus užtikrinti saugumo.
Karas - žiauri, bet efektyvi priemonė užčiaupti beveik visus kvailius (yra išimčių, ir mes apie jas netrukus pakalbėsime). Reikia būti visiškai atsilupus, arba būti Italijos, Vokietijos arba Prancūzijos politiniu veikėju, kad šiais laikais galėtum pasakyti: “karas niekada nėra atsakymas” (arba “kare nugalėtojų nebūna”, kaip pareiškė Ingeborga Dapkūnaitė, kuri nieko nenustebino šiuo monumentaliu nusišnekėjimu, nes britų mokslininkai nustatė, kad kai kuriems aktoriams nereikia duoti šnekėti kitaip, nei pagal jų vaidmenį pjesėje) arba “Ukrainai reikia ne lėktuvų ir raketų, bet derybų su Putinu”. Šiais laikais sveiko proto žmonės taip nebekalba ir tokius žodžius gali išgirsti nebent iš Kremliaus ruporų: Zacharovos, Simonian ir Solovjovo Maskvoje arba “Amnesty International” organizacijos Londone.
Piktai kikenu klausydamas, kaip kai kas stebisi “Amnesty International” išpuoliu prieš besiginančią Ukrainą: “kaip galėjo tokia garbinga žmogaus teisių organizacija taip suklysti?”. Mielieji, jie jau daug metų abiem rankom gina islamiškuosius teroristus ir Palestinos ekstremistus ir smerkia Izraelio valstybę, kai ši drįsta gintis. Jie nesuklydo, čia jų genetinis kodas.
Niekas nebekalba ir apie tai, kaip nevalia provokuoti Rusijos: nei čia tomis vizomis, nei Baltarusijos trašų embargu, nei Kaliningrado tranzitu. Nes Rusija, girdi, yra labai galinga ir tą Lietuvą pamokys kaip mat. Rusija tegali pamokyti vieno dalyko: kad reikia ginkluotis iki dantų, ruoštis karui (nes norime taikos) ir niekada nebijoti, nes Kremlius supranta tik spyrius į dantis ir virtualią mėlynę paakyje.
Derybos Kremliui visada yra silpnumo požymis, o kai jų neklausai ir darai savo, jie tiesiog užtyla ir pradeda gailiai inkšti, kaip pamatėme iš Suomijos ir Švedijos pavyzdžio: įstojo į NATO naujosios narės, Rusija paverkė ir pagrąsino, paskui užsikimšo ir net sakė: o mums visai nieko baisaus, mes nieko prieš (pamatysite, po poros metų sakys tą patį, kai į NATO įstos Ukraina, ir Rusijai žymiai labiau skaudės tai, kad Kinijos siena su Rusija eis ties Uralo kalnais).
Labai panašiai buvo su sprogimais Kryme. Pirma rusai aiškino, kad čia turbūt kažkas ne vietoje numetė nuorūką, ir naivūs poilsiautojai (čia reikia turėti nedaug proto, kad poilsiautum Kryme per karą, visgi okupuota teritorija) lakstė tarp pripučiamų čiužinių, o po dar vieno antpuolio beveik visi poilsiaujantys sulindo į automobilius ir išsirikiavo kamščiuose ant Krymo tilto, gerai, kad jis dar kol kas yra. Rusijos propaganda arba tyli, arba kalba apie “diversiją”, nes negali juk pripažinti, kad niekingieji lašinių valgytojai iš Ukrainos sugeba Krymo teritoriją pasiekti, o Rusijos priešraketinė gynyba tik čiulpia nykštį. Iš kitų laikinai okupuotų teritorijų (pavyzdžiui, Chersono) jau evakavo generolus, nes ilgai ta teritorija Rusijos kontroliuojama nebus.
Ir tai yra geras pavyzdys, kaip galima ir reikia priešintis, ir kaip reikia bendrauti su Rusija.
Karas parodo taip pat ir tai, kaip nesvarbūs yra mažareikšmiai dalykai, ir čia aš kalbu ne tik apie tragedijas, kur lietuviai stena nuo trijų karštų dienų, kai kasdien virš trisdešimties laipsnių, tik pagalvokite, arba kai Palangoje per Žolinės savaitgalį baigėsi gėrimai, vietoje kurių galima atsigerti vandens iš čiaupo, arba maistas iš J.Basanavičiaus gatvės tvartų, kurio, bet kuriuo atveju, valgyti nereikėtų. Dar kita tragedija - elektros kainos ir apsileidę tiekėjai, siaube, kokia katastrofa, visiems labai blogai. Aš nekaltinu premjerės, kad pasakė, jog patys vartotojai turi žiūrėti, ką renkasi - gal tai ir nelabai politiškai išmanu, bet man jau seniai būtų pasibaigus kantrybė, aš tiems elektros vartotojams būčiau sakęs nezyzti, išsisukti pora lempučių ir mažiau orkaite naudotis, mažiau elektros susinaudos.
Nors, žinoma, gal ir negerai, kai pažada viena, gauna kitą, tačiau čia pats gyvenimas toks, mus nuolatos apgauna. Kažkada Vytautas Landsbergis ir jo draugai sakė, kad Lietuvoje gyvensime kaip Švedijoje, po trisdešimties metų paaiškėjo, kad klydo: gyvenu geriau, negu Švedijoje, bet argi galiu dėl to skųstis?
Didelių pasaulinių įvykių ir geopolitikos šviesoje ypač juokingai man atrodo du dalykai: Vilniaus savivaldybės nesustabdomas noras siaurinti gatves ir bloginti gyvenimą automobilininkams, ir siekis dar labiau tankinti užstatymą, kai ir taip nebėra kur pasisukti ir pravažiuoti. Visi galvojome, kad Senamiesčio kilpinis eismas yra kvailiausia, ką galima buvo padaryti, bet ne: jie sugalvojo siaurinimą ir negali sustoti juo užsiiminėti, kaip paauglys, tik ką atradęs masturbacijos malonumus. Aš šią vasarą daug savaičių praleidau pajūryje, ir pasakysiu jums, kad Klaipėda (ir Palanga, ir Nida) kažkokiu būdu nesiaurina gatvių, automobiliams neapykantos nejaučia, ir eismas čia vis geresnis, palyginti su Vilniumi.
Antrasis dalykas, apie kurį turėsiu parašyti atskirai, yra Vyriausybės nuolatiniai siekiai riboti grynųjų naudojimą, lyg jie būtų blogis ir korupcijos variklis. Jūs neturite problemų, pasakysiu aš jums. Man patinka grynieji, mano visiems draugams patinka grynieji, o korupcija kyla ne nuo grynųjų pinigų, o nuo netikusios mokesčių sistemos - Rusijoje, pavyzdžiui, sugeba vogti ir kyšius mokėti milijardais ir laisvai apsieina be grynųjų, viskas bankuose. Jūs ne su grynaisiais kovokite, jūs geriau pasirūpinkite, kad Paleckio antivalstybininkų būrelis neturėtų Lietuvoje paramos gavėjo statuso. Kovokite su tikrais priešais.
