Apie tai, kas vyksta už uždarų kalėjimo sienų, viešai prabilti nutaręs D. Beržonskas neslepia, kad buvo sulaukęs įvairių grasinimų, ypatingai tuomet, kai Lietuvos valstybę padavė į teismą dėl to, jog Marijampolės pataisos namuose tinkamai nebuvo užtikrintas jo saugumas, dėl ko jis buvo sumuštas kitų nuteistųjų.
„O ko bijoti? Kad nunuodys ar saulės daugiau nepamatysiu? Aš jau nieko nebijau, nors ir supratu, kad reikėtų, nes man dar ne vienerius metus reikės kalėti“, – sakė šiuo metu Pravieniškių pataisos namų Trečiajame sektoriuje įkalintas vyras.
Dėl tyčinio nužudymo bausmę atliekantis D. Beržonskas gerai žino, kas dėjosi Pravieniškėse, kai čia įkalinti „Pravieniškių mafijos“ lyderiai buvo užvaldę įkalinimo įstaigą – nuteistasis, kuris privalėjo paklusti „kamoros vierchams“, buvo susidūręs ir su baudžiamojon atsakomybėn patrauktu tuomečiu Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnu Evaldu Baronėnu (jis, nesulaukęs bylos baigties, šių metų balandį mirė).
– Esu vienas iš liudytojų „Pravieniškių mafijos“ byloje, buvau susidūręs su legendiniu žvalgybos pareigūnu E. Baronėnu, nes kažkada gyvenau būryje, kur nuteistieji buvo pavaldūs kriminalinei žvalgybai, – pokalbį pradėjo D. Beržonskas.
– Tai vadinamasis „ožys“ buvote?
– Ne, ne tai, kad „ožys“, bet mane atvežė ten ir patalpino dėl kitų ikiteisminių tyrimų. Tada ir pamačiau, koks ten yra gyvenimas – vienas kitą apgaudinėja, nuteistieji bando prasukti kažkokį versliuką, kad galėtų prasigyventi. Toks ir gyvenimas – kažkur nepasitraukiau, tai tiek.
– Kokie santykiai buvo su tuo pareigūnu?
– Nekokie, nes prieš jį liudijau. Jie buvo stiprūs tada, kai kažką galėjo kito... Jis vertė rinkti informaciją apie nuteistuosius, pavyzdžiui, mes gyvenome karantine, tai reikėjo susirinkti informaciją ir pasiūlyti naujokams, gal nori eiti gyventi į pirmąjį lokalinį sektorių. Turėjau telefoną, todėl galėdavau tokiam žmogui duoti pasiskambinti.
– Bet labai pavojinga – tu bet kada gali nukentėti, nes sužinos kiti nuteistieji...
– Žinote, čia buvo tipo ale natūralu. Jeigu, žargonu kalbant, pagal subkultūros taisykles, net tiems rimtesniems tai nerūpėjo – jeigu jam tinka, ką tu nori, tą ir daryk, bet jeigu jam bus neparanku, ateis ir pasakys. O tų parankinių... Paskaičiau knygą „Pravieniškių mafija“ ir apėmė šokas – tie patys, kurie turėtų būti teisiami, net neprivalo atsakyti, nes sutiko bendradarbiauti. Tai yra visiškas krachas – turime tokią teisinę sistemą: kas turėtų atsakyti, neatsako, o dalis tų, kurie yra teisiami – nemanau, kad visi kalti ir buvo.
– Tai ir šiandien jų yra. Yra daug palikimo, daugelį sieja ir giminystės ryšiai... Aišku, dabar gal kažkiek jau suimta į rankas, bet ta situacija yra ne tik čia, bet ir kituose pataisos namuose, pavyzdžiui, Marijampolėje.
Iš Pravieniškių mane, kai buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas, dar 2017 m. išvežė į Kybartus. Ten praleidau 4 metus, buvau ramybėje, o praėjusių metų rugsėjį vėl pervežė į Pravieniškes. Tai tą rugsėjo 15 d. atvežė mane į Antrąjį sektorių, visi žiūri, sako, kaip čia tave atvežė – po šitų bylų ir dar atvežė? Ir buvo ten mano buvęs viršininkas, pamatęs mane jis pareiškė, kad aš tau parodysiu, jog aš čia jau ne būrio viršininkas, kitaip tariant, žargonu pasakė, kad aš čia jau bosas. Ir tada prasidėjo filmai iš jų pusės, bet aš kovojau – ėmiau rašyti skundus, jiems tai labai nepatiko, todėl prikūrė, kad negalėsiu gyventi Antrajame sektoriuje ir mane iškraustė į Marijampolę.
Iš pradžių lyg ir viskas buvo gerai, bet ir ten dirba Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai, kurie aplink yra apsistatę savo žmones – jie šiems yra labai lojalūs. O tada ir prasidėjo...
– Kas prasidėjo?
– Ateina ir klausia – kaip sekasi, kas narkotikus vartoja. Bet pasakiau, kad aš tik gyvenu ir čia egzistuoju, nieko nematau ir negirdžiu. O mūsų būryje buvo kitas nuteistasis, kuris telefonu bendraudavo su „operu“, jeigu ko jam reikėdavo, iš šio visada gaudavo. Ir šių metų vasario 1 d. mane nuteistieji buvo sumušę – sulaužė žandikaulį, padarė kitų sužalojimų, tai viskas yra užfiksuota medicinos dokumentuose.
Tada pareigūnai mane vertė rašyti pareiškimą manęs net neizoliavę – atsisakiau, sakiau, yra vienas paprastas dalykas – man juk čia reikės gyventi. Ir ne dar ne vieneri metai dar yra likę. Sakiau, kad kaip su jumis kontaktuoju, taip man reikės kontaktuoti ir su tais pačiais nuteistaisiais. Atsisakiau, o man jie sako – nori, nubausime tave už vidaus tvarkos taisyklių pažeidimus. Ir per tas dvi savaites įvyko dar keli incidentai – pamatę, kad niekur nesikreipiu, jie pradėjo „lipti ant sprando“ – pradėsi mums dirbti, vos ne dūchausi, kaip jie sako. Na kaip tai gali būti? Ir to nebuvo, tada jie pradėjo mane spausti – atėjo vienas, kitas, trečias...
Kartą vienas nuteistasis man sako: „Parašyk pareiškimą, tuos, kurie sumušė, iškels, aš paskambinsiu, kam reikia.“ Nieko nerašiau – mane visą sumuštą išvarė iš būrio, o žvalgybos pareigūnai net nenorėjo girdėti – sakė, čiuoži atgal į būrį geruoju arba bus bloguoju.
Po dviejų savaičių pataisos namuose apsilankė Kalėjimų departamento Kriminalinės žvalgybos skyriaus viršininkas ir departamento direktoriaus pavaduotojas Gintautas Šarauskas – tada labai greitai atsirado dokumentas, kad mane reikia izoliuoti, nes esą turime tokių ir tokių duomenų. Ir mane izoliavo, bet iki balandžio 11 d. sprendė, kur mane pervežti. Tai buvo taip, kad kūrė dokumentus, kurie vis prapuldavo – vienas skyrius sukuria, kitame prapuola. Paskui kreipiausi į teismą ir nurodžiau, kad Marijampolės pataisos namai neužtikrino mano saugumo, nes buvau sumuštas. Pradėjo kelti dokumentus, įvyko pirmas teismo posėdis, teisėjas sako, labai didelė apimtis, ar tau to reikia. Sakau, kaip gali nereikėti, gal dar reikia paprašyti, kad kas nors pafilmuotų ir paviešintų, kaip mes gyvename.
Iš ligoninės mane atgal į Marijampolės pataisos namus parvežė po trijų dienų ir pasakė – norėjai būti uždarytas, tai dabar ir būsi uždarytas. Ir man skyrė kalėti 15 parų kamero tipų patalpose. Uždarė į tokias patalpas, kur net gyvulių niekas nelaiko. Ir prasidėjo spaudimas – kaip su tais teismais, gal jų nereikia, galėtume gražiai susitarti, kad mes susitaikėme. To nebuvo ir nebus.
Baigėsi tos 15 parų, bet manęs niekur neišleidžia – tada laiko 48 valandoms. Ateinu į komisiją, kuri svarsto perkėlimą, sakau, išleiskite, o man sako, kad tave jau į kitą paskyrėme būrį, tik nežinome, ar tu ten pagyvensi. Tai ir pasakiau tada – neisiu ten. Ir jie tarpusavy ėmė kalbėtis – kas daugiau parų duos. Vienas sako, pradedam nuo 2 parų, gal kas daugiau – 3, 4, 5, kol galop pasakė čiuožk iš kabineto. Tiesiogine prasme. Po šio komisijos posėdžio paskambinau į Kalėjimų departamentą ir pasakiau, kad turite progą pasižiūrėti, kaip pareigūnai dirba – paimkite iš jų vaizdo registratorius ir pasižiūrėkite. Ir po paros sužinojau, kad departamento Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai bandė padaryti tyrimą, bet jiems buvo pasakyta, kad aš net komisijoje nebuvau ir esu net nenubaustas. Bet juk pas mane rankose popieriai buvo! Tuo ir baigėsi – ką mes galime padaryti, gal ateityje.
Netrukus iš Marijampolės pataisos namų atleido direktorių Regimantą Kavaliauską, vietoj jo laikinai pradėjo dirbti departamento pavaduotojas G. Šarauskas, jis pasižiūrėjo dokumentus, sako, tave už kažką baudžia, o kitoj pusėj matau, jog tu esi izoliuotas, bet kaip tu tuomet atėjai iki budinčios dalies ir atsisakei kalėti būryje. Tai ir pasakiau, kad jeigu nori suvalgyti, tai ir suvalgys. Pažadėjo mane išvežti, sakė, gal ir reikės dokumentų, o gal ir paliudyti. Sutikau.
– Ir tada jus išvežė į Pravieniškes?
– Taip.
– Papasakokite, kaip jus vertė „dūchauti“?
– Liepė tvarkyti bendros paskirties patalpas, ten gyveno trys sekcijos po 20 žmonių. Jie laikė save „bachūrais“, tačiau jų praeitis yra kitokia – vienas dirbęs policijoje, kitas – apylinkės įgaliotinis, trečias – gaisrininkas ar dar kažkas.
– „Bachūrais“ jie negalėjo būti?
– Taip, bet ten, „operams“ palaiminus, jie ir buvo tokie. Ir būdavo taip, kad jeigu kažkas kažko neklauso, jie ateina ir gali tau duoti į galvą – jie žino, kad bus nenubausti. Ir, tiesa, tie nuteistieji, kurie mane buvo sumušę, net nebuvo nubausti, o atvirkščiai – gavo paskatinimus: buvo perkelti į besargybą, jiems buvo suteikta galimybė dirbti laisvėje.
– Kažin kuo viskas būtų baigęsi, nes dauguma ikiteisminių tyrimų ir baigdavosi tomis etiketėmis. Tai yra ir kitų žmonių istorijos. Ir tai buvo lūžio taškas, dėl ko nutariau kovoti ir viešai kalbėti.
– Kaip buvote sumuštas?
– Atėjo 5 nuteistieji ir liepė eiti sutvarkyti patalpas, nes kažkoks nuteistasis, atsiprašant, eidamas apsišiko nuo narkotikų. O kodėl aš turiu eiti tvarkyti? Tai mes taip liepiame, sakė jie. Bet aš netylėjau – sakau, o kas jūs tokie esate. Man atkirto, kad nekelk klausimų, nes tie klausimai atsisuks prieš tave... Pakartojau dar kartą, kad nieko netvarkysiu. Ir jau nusisukęs norėjau nueiti, bet vienas priėjo ir man trenkė iš pasalų – skilo žandikaulis. O tada pasakė – rinkis daiktus ir eik iš būrio. Bet aš jų nesirinkau – išvarė į lauką, o daiktus išmetė. Ir prie budinčiosios dalies prastovėjau gal dvi ar tris valandas, kol atvažiavo „operai“, nes pareigūnai pasakė, kad tu čia „neužsidarinėsi“. O aš ir neužsidarau – ką man daryti, jeigu manęs neįleidžia į būrį. Sako, to dar nesame tokių dalykų girdėję.
– Tikrai?
– Tai va taip jie išdėliojo, kad jiems tik būtų mažiau darbo ir nereikėtų pildyti dokumentų.
Ir kai atvažiavo „operai“, išsikvietė tuos nuteistuosius ir pasakė, kad – arba jūs jį išsivedate į būrį, arba bus kažkaip kitaip. Ir jie penkiese atėjo, sako, susirink daiktus, einame atgal – mes truputį pasikarščiavome. Ir tada pradėjo naudotis – nerašai pareiškimo, vadinasi, galima daryti ką nori. Jie patys keistai elgėsi – vienas ateidavo, sakydavo, kad tu parašyk pareiškimą, o kitas, kuris gal tikrai pasikarščiavo, sakydavo, kad kaip aš atrodysiu, tu esi iš žemesnės kastos ir ant manęs rėksi. Tai juokingai atrodo.
O kai tų nesąmonių neiškenčiau, nes jaučiau spaudimą tiek fiziškai, tiek psichologiškai, išėjau ir paaiškinau, kad taip negali tęstis. Ir labai nenorėjo, kad taip įvyktų, nes kažkokiems „operams“ bus labai skaudu, kad jų žmonės kentės. Bet juk pareiškimo aš neparašiau, sakiau, kad man paprasčiausiai reikia ramybės.
– Teisingai supratau, aukštesnės kastos nuteistuosius apgyvendina su žemesnės, todėl ir kyla tokie nesutarimai?
– Kai mes ten gyvenome, tai buvo pirmas būrys, o jame yra trys sekcijos, kuriose kali po 20 žmonių.
Vieni gyvena taip, kiti – kitaip. Būdavo ir tokių, kurie savo noru stovėdavo „ant striomo“ – saugodavo, kad neateitų pareigūnai. Vienas buvo sutaręs, kad stovės mėnesį laiko, jam už tai duos cigarečių, arbatos ar kavos. Ir jį apgavo – žargonu kalbant, „žuvų prišaudo“ ir liepia stovėti.
– Taip žaloja, kad neliktų jokių randų, taip pat įbaugina...
Kartą atėjo ir man sako: „Tu stovėsi“. Bet aš nei stovėjau, nei stovėsiu, nors jie ir aiškino, kad mes taip pasakėme, taip ir turi būti. Kalbiesi su valdžia, klausi, kodėl taip yra, o jie – pirmą kartą girdime, pamėginsime pasižiūrėti. Bet juk visiems viskas yra žinoma.
Iš nuteistųjų buvo tokių įtakingų, kad ateina kas nors iš valdžios ir ką nors pasako, o jie – mes iš karto skambiname advokatams. Ir šie dirba savo darbą, todėl tada aplink tuos nuteistuosius kaip apie kokį stabą pareigūnai šokinėja.
Kai ten buvau, visi ten gerai gyveno – ir pinigų turėjo, galėjo apsipirkti parduotuvėje, naudojosi telefonais.
– Buvo daugiau sumuštų?
– Iki mano atvykimo, girdėjau, buvo, bet jie nieko nepasiekė, jeigu ir parašė pareiškimą. Manau, atsirastų ir daugiau žmonių, kurie jums tą patį pasakytų – „operai“ yra įtakingiausi, net direktorius ten jokio žodžio neturi – kaip jie nusprendė, taip ir turi būti. Direktorius tebuvo marionetė – vienoj rankoj antspaudas, kitoje – tušinukas.
– Bet kodėl tie vadinamieji „bachūrai“ būtent jus pasirinko?
– Ne vien mane, dabar čia, Pravieniškėse, mes esame dviese, bet yra ir daugiau žmonių. Kiti tyli – juk jeigu tau liko dar daugiau kaip 10 metų sėdėti, ką toks žmogus darys – visą laiką prasėdės kameroje tarp keturių sienų? Manau, žmonės bijo.
– O kodėl jūs nusprendėte kalbėti?
– Aš viešumo nebijau. Aš pusę gyvenimo esu praleidęs įkalinimo įstaigose – ar aš išeisiu, ar neišeisiu, kaip jie pažadėjo, saulės greitai nepamatysi, – jeigu norės, išpildys tuos norus, ką padarysi.
– Kodėl?
– Aš ir pats nesuprantu, gal kur galėjau įkąsti, bandžiau ieškoti atsakymo, bet taip ir nesuradau.
Turiu kalėti iki 2027 m. – buvo ir sunkių, ir gerų dienų, visą bausmės laiką dirbau, stengiausi, vis kažkoks užsiėmimas. Nesakau, kad buvau auksinis nuteistasis, su aureole vaikščiojau, – ne, būdavo ir kitaip.
O dabar esame paslėpti, bet nuo ko ir kodėl, niekas neatsako.
– Prieš pokalbį užsiminėte, kad šiandien savo kameroje turėjote netikėtų svečių. Kas buvo pas jus atėję?
– Iš Kalėjimų departamento – sėdėjau ir laukiau mūsų pokalbio ir jie stebuklingai iš kažkur atsirado. O praėjusią savaitę atėjo būrio viršininkas, sakė, visi labai kreivai žiūri. Tegul ir žiūri – tai jų problemos. Čia yra mūsų gyvenimas. O ką primins kaip buvo anksčiau Pravieniškėse – visiems, kas norėjo eiti su jumis pakalbėti, grasino, kad po pusę metų į „triumus“ Pareigūnas patikino, kad
tai jau nebevyksta. Bet, sakau, jūs tais dalykais manęs jau neišgąsdinsite, kiek jau gyvenimų esate prigadinę.
O nuteistieji apie tai garsiai nedrįsta kalbėti – vieni bijo savo praeities, kiti – ateities.
– O ko labiau reikėtų bijoti?
– Gal ateities, bet tikiuosi, kad kitiems tai bus padrąsinimas – kreiptis ir kalbėti. Nes jeigu kreipsiesi į Kalėjimų departamentą ar Teisingumo ministeriją, tai visi išsiųsti laiškai vis tiek nusėda įstaigoje. Štai neseniai parašiau asmeninio tipo laišką Kalėjimų departamento direktoriaus pavaduotojui, bet gavau atsakymą, kad mano prašymas persiųstas į pataisos įstaigą ir perduotas Saugumo valdymo skyriui, kuris turi atsakyti į mano asmeninį laišką.
O viešumas, manau, gal kaip tik į naudą, gal net geresnis kelias nei rašinėti po įstaigas ir ieškoti pagalbos.
– Tačiau kiti mano priešingai – geriau tyliai sėdėti, kentėti, o ne kelti bangas...
– Tie žmonės yra labai silpni. Pažiūrėkite, kaip yra Marijampolėje – tie, kurie stovėjo galvas nuleidę, taip ir liko stovėti. Jiems nesvarbu – valdžia jais nesirūpina, jie pamatė – tu toks, tai ten ir stovėk. Jie gal net ir bijo, nes būdavo tokių pokalbių – ar tu žinai, nuteistąjį nunuodijo su narkotikais... Arba – tu žinai, kaip ten buvo – atėjo ir peilį į šoną įsmeigė, ir už tai nenubaudė. Ir taip nutikdavo tik dėl to, kad garsiai pradėdavo kalbėti. Gal ir reikia kažkiek bijoti, bet dabar toks gyvenimas – kiek jo liko, tikrai niekas nepasakys, o kaip jį išgyvensi...
– O kaip jūs įsivaizduojate?
– Sėdėsiu čia, kol nuspręs, ar duoti kokią lengvatą, ar leis man eiti dirbti... Nors iniciatyva yra parodyta, bet niekas nekreipia dėmesio – sėdime ir laukiame. Gal laukia, kol nunuodys, kaip žada, – tegul nuodija, jeigu jiems yra patogiau, bet faktas, kad kažkada vis tiek kažkas turės atsakyti ar už tokius pasisakymus, ar padarymus. O aš kovosiu iki galo, nebijau tų grasinimų.
