Man niekas ir niekada nėra iškvietęs policijos, taigi, negaišinu pareigūnų laiko ir valstybės lėšų triukšmaudama, besimušdama ar kitaip drumsdama tvarką. Kartas nuo karto pagal savo galimybes paremiu kokią nors jautrią socialinę grupę. Pavyzdžiui, šiuo metu savarankiškai organizuoju nedidelę bibliotekėlę išsėtine skleroze sergantiems žmonėms. Karo pradžioje su pagalba suorganizavau keletą vilkikų, kurie nukeliavo į Ukrainą. Vis aplankau Lietuvos gyvūnų prieglaudas su dovanomis. Kiekviename savo žurnalo numeryje išskiriu reklaminę vietą valstybės paramos negaunančiam teatrui, socialinei kampanijai ar labdaros organizacijai dovanai. Stengiuosi maksimaliai daug išleisti būtent lietuviškoms prekėms ir kuo daugiau savo pinigų palikti Lietuvoje. Automobiliu vykdama į užsienį, būtinai pilną baką benzino prisipilu pasienyje, Lietuvos teritorijoje.
Gal ne angelas ir visada yra, kas už mane padaro daugiau, geriau ir šauniau. Bet tikrai ne rakštis. Tačiau vienintelis dalykas, kurio negaliu pakęsti, tai kontrolė.
Matote, kai kontrolė buvo reikalinga virusui suvaldyti, tai dar kas kita. Kai ant kortos – tūkstančiai gyvybių, galbūt galima taikyti išimtines, ekstremalias priemones. Bet kai man aiškina, kaip turiu elgtis su savo pačios absoliučiai legaliai uždirbtais pinigais, už kuriuos valstybei atseikėta mokesčiais, ir, negana to, primygtinai kišami būdai man kainuoja pinigus, aš, atleiskite, noriu valstybę pasiųsti žygiuoti su armonikomis maršo žingsniu. Ir dėl to visai nesijaučiu blogu žmogumi.
Jau keletą (o gal keliolika) metų aktyviai vykdoma misija suteršti grynų pinigų vardą ir galiausiai juos apskritai eliminuoti iš apyvartos. Ir galbūt galėčiau tai suprasti, jei bankai turėtų nepriekaištingą reputaciją, o pinigų pervedimo bei laikymo paslaugos būtų nemokamos. Bet net ir tada – man nepatinka pasirinkimo nebuvimas ir nepadorus kišimasis į tai, kas yra privatu. Taip, mano pirkiniai, ar jie kainuotų tris eurus, ar trylika tūkstančių eurų, yra ir gali būti privatūs, jei aš to noriu, ir aš nesijaučiu turėdama įsipareigojimą informacija apie juos pasidalinti ir su bankais bei visa sistema. Na, o jei jie nelegalūs – įrodykite. Kiek pamenu, Lietuva yra teisinė valstybė. Mes turime įstatymus ir priemones jų nesilaikantiems.
Matote, grynuosiuose piniguose nėra nieko nelegalaus, žmonės, atsiskaitantys grynaisiais, o taip pat – ir priimantys grynuosius, gali veikti absoliučiai atsakingai, teisingai ir be šešėlio. Mano valytoja daugelį metų iš manęs gaudavo grynųjų, o vėliau pateikdavo visus reikalingus dokumentus, liudijančius apie legalią veiklą. O jei aš pinigus laikau kojinėje ir nuo to jaučiuosi puikiai, tai yra mano pinigai, mano kojinės, mano savijauta – ir tik man tai turėtų rūpėti. Ir iš tos kojinės, jei tik joje pakankamai pinigų, aš turėčiau galėti nusipirkti automobilį, sklypą ar apmokėti stogo dengimo darbus. Vienintelė išimtis, mano supratimu, yra privataus verslo pasirinkimas nepriimti kažkurių atsiskaitymo būdų. Tarkime, „Maximos“ tinklas atsisakytų priimti grynuosius. Puiku, tai jų teisė. Tačiau „Rimi“ tinklas lygiai taip pat turėtų galėti atsisakyti priimti atsiskaitymus kortele. Jei tik to norėtų. Tokiu atveju klientas gali rinktis, kokia sistema jam priimtina, ir kurioje jis nori dalyvauti. Bet tai ne valstybės reikalas, kol nevyksta nelegalaus pinigų judėjimo ar Konstituciją pažeidžiančios diskriminacijos.
Vienintelis dalykas, dėl ko valstybė turėtų rūpintis – tai ištirti atvejus, kurie jiems atrodo įtartini ir galimai neteisingi. Tam mes turime atitinkamas institucijas, jos punta mokesčių mokėtojų pinigais, tegu ir aiškinasi. Tai ne įžeidimas, o jų darbas, aš juk neįsižeidžiu, kai man sako, kad turiu parašyti tekstą. VMI atrodo, kad kažkokie asmenys ar įmonės atlieka nelegalius piniginius veiksmus? Jie turi įrankius patikrinti. Jums atrodo, kad kažkas atlieka tokius veiksmus? Jūs galite pranešti.
Tokie bandymai apriboti man apskritai primena močiučių su parduodamomis lauko gėlėmis vaikymą iš viešų vietų. Nes ribojimai daugiausiai apsunkins ne tų, kurie išplovė didžiausius pinigus ir padarė didžiausias machinacijas, gyvenimus.
Lietuvoje gyvena begalė žmonių, labai gerai prisimenančių, kaip kartu su bankų bankrotais ar jų uždarymu, nuplaukė jų santaupos. Ir galima šaipytis, sakyti „nereikėjo ten laikyti, patys kalti“, bet tie žmonės savo pinigus laikė ne kur kitur, o bankuose, kuriems veikti leido Lietuvos valstybė. Ir gal aš tųjų žmonių neteisinčiau, jei visa situacija nelinktų link to, kad pasirinkimo lieka vis mažiau, bankai, atsiskaitymas per banką, stumiamas kaip vienintelis teisingas būdas.
Galop – nepasakyčiau, kad už kažkurį banką dėčiau galvą. Štai, pažįstama mergina neseniai skelbė iš „Swedbank“ užsisakiusi kažkokį prabangų kelionės draudimą, kuris turėjo dengti gal net ir prastą orą kelionės metu ir sugedusią nuotaiką. Saugumo dėlei pridėsiu, kad dėl oro ir nuotaikos juokauju, bet paketas iš tiesų turėjo saugoti ne mažiau nei tie dideli asmeniniai sargybiniai juodais akiniais iš filmų. Kelionės metu įvykus nesklandumams bankas nusprendė, kad nesklandumai – ne jo reikalas. Ir nežinau, kaip situacija išsispręs, ko gero, kulminacija dar nepasiekta, bet kelio bus nutrypta ne mažiau nei piligrimai nueina „Camino Lituano“ keliu.
Draudimas ir pavedimai nėra tas pats, bet ar man tai skatina pasitikėjimu bankais? Bankais, kurie mažina priėjimą prie gyvo konsultanto, kuriems prisiskambinti tenka vis sunkiau, nes įvairūs automatiniai pranešimai siekia tave užknisti tiek, jog nuspręstum padėti ragelį. „Jūs skambinate padidinto tarifo numeriu. Spauskite dvejetą, jei esate privatus klientas. Spauskite žvaigždutę, jei norite kalbėti apie sąskaitos likutį. Spauskite penketą, jei tikrai norite kalbėti su konsultantu. Mūsų pokalbis bus įrašytas, prašome palaukti.“
Ir ko gero nereikia sakyti, jog man mažiausiai rūpi, kad tokią sistemą pritaikė Ispanija. Tegu Ispanija taiko ką tik ji nori, jei jos piliečius tai tenkina – tai viskas, kas svarbu. Net ir labai pažangios valstybės turi savų silpnybių arba mūsų šalyje absoliučiai nereikalingų taisyklių. Ar kada girdėjote apie Olandijos sveikatos sistemą? Na, o Olandija juk puiki šalis, tai gal ir mes sušikim savąją taip, kaip Olandijoje?
Pasakysiu be poezijos: palikite mano pinigus ramybėje, siurbėlės jūs.
