„Jie tuoj ims protestuoti, tuoj viską sužinos, reikia tik palaukti“, – tikėjosi vakariečiai. Tų masinių protestų laukiame jau šešis mėnesius, o tuo tarpu per nacionalinę Rusijos televiziją transliuojami „žurnalistiniai“ reportažai, kaip kompensaciją už sūnaus žūtį gavęs tėvas įsigijo naujutėlaitę „Ladą“ ir su ja laimingas važiuoja aplankyti sūnaus kapo… „Jis, kaip ir jo prosenelis, žuvo kovoje su naciais“, – tvirtina laimingas tėvas.
Žurnalistas Matthew Syedas knygoje „Juodosios dėžės metodas“ atkreipia dėmesį į tyrimus, kurie parodė neįtikėtiną žmonių psichikos polinkį į kognityvinį disonansą – žmonės neigia savo klaidas bet kokia kaina, o joms užmaskuoti randa daugybę net absurdiškų argumentų. Net tais atvejais, rašo jis, kai nuteisto prievartautojo nekaltumą įrodo tokie nenuginčijami argumentai, kaip DNR tyrimas, prokurorai buvo linkę atkakliai ieškoti kaltės įrodymų. Taip elgtis skatino jausmai, užplūstantys vien pagalvojus apie tai, kad dėl jų kaltės niekuo dėtas žmogus už grotų praleido daugybę metų. Kuo daugiau nekaltumo įrodymų buvo pateikiama, tuo tvirčiau žmonės buvo linkę laikytis pirminio įsitikinimo.
Toks kognityvinis disonansas ištinka ir rusus, kai jiems prieš akis pakišamos nuotraukos ir filmuota medžiaga su civilių žudynių vaizdais. Rusams daug lengviau patikėti savo šalies propaganda negu ieškoti tiesos, kuri yra nemaloni ir sukrečianti, be to, įrodo jų kaltę. Žmonės nelinkę pripažinti faktų, kai jie pernelyg skaudina ir rodo klydus. Teisingumas sąmonėje pralaimi prieš nepriekaištingą įvaizdį ir ego. Taigi, kuo daugiau rusams rodysime karo vaizdų, tuo jie atkakliau ir kvailiau viską neigs.
Savimeilė, be abejo, laimi atsisakius pripažinti karą net tada, kai jis pakišamas po nosimi. Bet finansiškai rusai vienareikšmiškai pralošia. Viena karo diena, SOFREP duomenimis, rusams kainuoja apie 900 milijonų dolerių.
Tiek keliauja į balą arba šuniui ant uodegos, jei norite.
Ukrainos ginkluotosios pajėgos skelbė, kad jau vasaros pradžioje šalyje žuvo daugiau nei 24 tūkstančiai rusų karių. Moterys gal ir prigimdys daugiau, bet norint užauginti vieną vaiką iki pilnametystės, prieš keletą metų paskelbtais UNICEF duomenimis, besivystančiose šalyse kainavo apie 16500 JAV dolerių.
Savaime suprantama, kad ekonomiškai turtingesnėse šalyse šis skaičius dar didesnis – Kanadoje 120 tūkst., o JAV tėvams tenka pakloti 245 tūkst. dolerių. 2020 metais „Swedbank“ skaičiavo, kad Lietuvoje naujo piliečio auginimas kainuoja apie 50 tūkst. eurų, jei tėvai neišlaidauja ir neleidžia į privačias ugdymo įstaigas. Rusijoje užauginti vaiką kainuoja 2 mln. 422 tūkst. rublių arba apie 41 tūkst. eurų. Taigi, rusai jau pavasarį prarado daugiau nei milijoną eurų, jei pinigais galima įkainoti gyvybę.
Imperijos – tai brangios kognityvinio disonanso tvirtovės. Pasinaudodamos žmonių polinkiu slėpti jiems nepalankią tiesą, imperijos pasitelkia propagandą neteisingiems įsitikinimams sustiprinti. Imperijų keliami tikslai ir taip brangiai atsieina, todėl propaganda, kaip pigesnė priemonė nei teroras, čia užima itin didelę reikšmę.
Ir taip nelogiškai skambančius argumentus, kuriais žmonės bando paneigti jiems atskleistus faktus, propagandistas pastiprina įpindamas dramos elementų. Įspūdingas ir dramatiškas pasakojimas palieka kur kas didesnį įspūdį nei nuobodūs duomenys. Skaudu ir neįdomu girdėti, kad karas nustekeno šalies ekonomiką, kad žudomi nekalti žmonės, kad kovojama dėl neteisingo tikslo okupuoti svetimą valstybę, daug labiau jaudina istorijos apie balandžius, kuriuos ukrainiečiai kuria slaptose laboratorijose ir kurie neva puola tik rusus.
„Propagandistas žino, kad dramatiškumas yra pirmas kriterijus, būtinas žiniai prasimušti pro informacinį triukšmą. Dramatizmas pasitelkiamas auditorijos emocijoms valdyti. „Kas dabar bus, ar pasaulis nesugrius, nepatikėsite, kaip kiti jus apgaudinėja, jums meluoja į akis“ – tokios ir panašios dramatiškos žinios turi pritraukti auditorijos dėmesį“, – rašo Mantas Martišius monografijoje „Atsargiai – propaganda“.
Dar liūdniau tai, kad imperijos – nepaprastai gyvybingos ir stabilios. Demokratijos amžiuje atrodo, kad visos jos žlugo. Bet iš tiesų jų gyvavimas, trukęs šimtus metų, rodo jų stabilumą, kurį maitina žmonių polinkis slėpti nemalonią tiesą.
„Tiesa ta, kad pastaruosius 2500 metų imperija buvo pati populiariausia politinė santvarka. Šiuos du su puse tūkstantmečio dauguma žmonių gyveno imperijose. Imperinė valdymo forma yra labai stabili. Daugumai imperijų nuogąstingai lengvai sekėsi malšinti sukilimus. Paprastai jos žlugdavo dėl puolimų iš išorės arba valdančiojo elito pasidalijimo į priešiškas stovyklas. O užkariautos tautos nepasižymėjo gebėjimu išsivaduoti iš imperinės priespaudos. Dauguma jų šimtus metų kentė vergo dalią. Dažniausiai užkariautojai jas pamažu virškindavo, kad visas jų kultūrinis savitumas sutirpdavo. <...> Dažniausiai žlugus vienai imperijai pavergtos tautos netapdavo laisvos. Atsiradusį vakuumą netrukus užpildydavo nauja imperija,“ – rašė Yuval Noah Harari knygoje „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“.
Imperijos sugeba išlaikyti žmones pasinaudodamos kognityviniu disonansu, stiprinamu dramatiškos propagandos, žmonių tingumu ir brutalia jėga. Jos keičia viena kitą, kaip Sovietų Sąjungą galiausiai pakeitė Putino Rusija. Maža vilties, kad rusai staiga atras savyje bent krislą tos stebuklingos lietuviškos dvasios, leidusios ištrūkti iš nasrų ne vienai imperijai ir būti ryškia išimtimi iš Harari teorijos.
