25-erių Stanislavas, kuris mėgsta būti vadinamas Stas, Ukrainos mieste Lvive baigė tarptautinių santykių studijas, turi įgijęs bakalauro ir magistro diplomus. Savo šalyje jis dirbo techninių tekstų vertėju ir redaktoriumi, tačiau su juo kalbėjomės Lietuvoje, kurioje jis metus savanoriavo Kauno Palemono gimnazijoje.
– Kaip nusprendei metus savo gyvenimo paskirti savanorystei ir atvykti būtent į Lietuvą?
– Apie galimybę kurį laiką pagyventi svetur mąsčiau jau keletą metų, kai tik pradėjau studijuoti. Tik tuomet dar labai stokojau pasitikėjimo savimi, ypač nerimavau dėl silpnos anglų kalbos, todėl susilaikiau net nuo minties pabandyti „Erasmus+“ studijų mainus.
Bet sužinojau, kad „Erasmus+“ suteikia galimybę jaunimo mainams, kurie vyksta kelias dienas neformalioje aplinkoje. Sudalyvavau keliuose tokiuose jaunimo mainuose siekdamas patobulinti savo anglų kalbos žinias. Vieni iš tų mainų, vykę Lenkijoje, buvo apie savanorystę ir socialinį verslumą. Čia iš kitų jaunų žmonių išgirdau jų savanorystės Europos solidarumo korpuse patirtis. Visi jie sakė, kad tai puiki proga padėti žmonėms, kuriems reikia kokios nors pagalbos ir kurį laiką pagyventi svetur. Tai išbandyti padrąsino ir vienas kurso draugas, savanoriavęs Ispanijoje.
– Vasario 22 d. po atostogų namuose atvykai į Kauną. Vos spėjai išsipakuoti lagaminus ir tave pasiekė žinios apie karą. Kokia buvo ta vasario 24-oji?
– Pailsėjęs po atostogų buvau pakylėtas – norėjau ir toliau padėti mokytis ir turiningai leisti laiką vaikams mokykloje, pagerinti savo anglų kalbos žinias, pramokti daugiau lietuviškai, pavasarį pakeliauti po Lietuvą, susirasti naujų draugų, išmokti naujų dalykų.
Tačiau vos po dviejų dienų pasitvirtino niūriausios prognozės – Rusija pradėjo karą Ukrainoje. Visi jausmai apsivertė aukštyn kojom. Norėjau tučtuojau nutraukti savanorystę ir skubėti atgal – namo – pas namiškius, draugus. Bet turėjau susikaupti ir apgalvoti savo tolesnius veiksmus.
Pirma savaitė buvo kaip košmaras. Negalėjau patikėti, kad tai, kas vyksta, yra realybė. Nuolat tikrinau naujienas – gal kas 20 minučių. Tuo metu padėjo tik darbas su vaikais. Darbo valandomis buvau nuolat užsiėmęs popamokine vaikų veikla mokykloje ir tai padėdavo nukreipti mintis nuo karo.
Pasvėręs visus „už“ ir „prieš“ supratau, kad naudingesnis būsiu padėdamas Ukrainai čia. Galiu pasakoti apie karo situaciją vietiniams ir savanoriams iš skirtingų Europos šalių, skleisti žinią, pasakoti apie Ukrainą bei padėti iš Ukrainos atvykstantiems migrantams. Tai prasmingiau negu tiesiog sėdėti namie be darbo ir nuolat tikrinti žinias. Visi mano šeimos nariai ir draugai skatino likti Lietuvoje, vis dėlto sprendimas likti čia buvo labai sunkus.
Vos po kelių savaičių pamačiau Ukrainos režisieriaus Nariman Aliev įrašą, kuriame jis siūlė ukrainiečiams, esantiems užsienyje rengti jo filmo „Додому“ („Į namus“ – liet. k., „Homeward“ – anglų k.) seansus ir rinkti paramą Ukrainai. Iš to išsirutuliojo idėja organizuoti daugiau ukrainiečių filmų peržiūrų. Tai galimybė ne tik rinkti paramą, bet ir žmonėms kitose šalyse parodyti Ukrainos kultūrą.
– Kokia buvo tavo savanorystės kasdienė veikla ir kokių darbų ėmeisi papildomai?
– Priėmęs sprendimą likti Lietuvoje, be darbo mokykloje ėmiausi organizuoti ukrainiečių autorių filmų peržiūras Kaune. Kreipiausi į režisierius, prodiuserius, kad jie suteiktų leidimą rodyti jų kūrinius. Kauno kinas „Panemunė“, kino centras „Romuva“ ir Kauno menininkų namai atvėrė savo duris šių filmų peržiūroms. Iš viso buvo suorganizuoti 7 kino seansai.
Rodėme filmus „Додому“, „Ukraїner. The Movie”, „Віддана“ („Skirta“ – liet.k., „Viddana“ – anglų k.), „Поводир“ („Gidas“ – liet. k., „The Guide“ – anglų k.). Džiaugiuosi, kad tokiu būdu žmonės labiau pažino Ukrainos kultūrą. Nors filmų peržiūros buvo nemokamos, žiūrovai aukojo Ukrainai. Iš viso surinkta 525,62 eur.
Darbo dienomis savanoriškai dirbau Kauno Palemono gimnazijoje. Vedžiau popamokines veiklas 6-8 metų vaikams: piešėme, žaidėme įvairius žaidimus, darėme darbelius. Karo pradžioje mokiniams pamokų metų buvau pakviestas pristatyti Ukrainą. Kai mokykloje ėmė mokytis iš Ukrainos pabėgusių šeimų vaikai, vedžiau jiems ukrainiečių kalbos pamokas.
Kai turėdavau laiko, planavau žygius, nes esu aistringas žygeivis. Tačiau Lietuvoje spėjau nueiti tik 25 km vadinamojo „Camino Lituano“ – nuo Prienų iki Punios.
– Kodėl būtent „Kungsleden“ žygis?
– Ši trasa yra viena žinomiausių pasaulyje, driekiasi per įvairų kraštovaizdį kalnuose. Esu suplanavęs keliauti 25 dienas. Pirmą ir paskutinę dieną rengsiu savo žygio pristatymus Stokholme. Taip pat Švedijos sostinėje surengsiu filmo „Ukraїner. The Movie“ peržiūrą. Šis filmas sudarytas iš šešių istorijų, kurios parodo neypatingą dieną Ukrainoje, šalyje, kurią sukūrė ypatingi žmonės.
Žygiu ir pristatymais siekiu atkreipti dėmesį į situaciją Ukrainoje ir surinkti paramos jai. Paramą skirsiu nevyriausybinei Ukrainos organizacijai „Come Back Alive“. Organizacijos misija – tiekti technologijas, mokymus ir priemones, padedančias gelbėti ukrainiečių gyvybes ir padėti Ukrainos kariams ginti šalį.
– Kokie buvo didžiausi tavo iššūkiai Lietuvoje?
– Visų pirma sunkiausia buvo būti toli nuo Ukrainos, priimti savo ribotas galimybes paveikti karo eigą. Galbūt todėl kasdieniai iššūkiai buvo lengviau įveikiami. Gal padėjo ir tai, kad Ukraina ir Lietuva turi daug bendrumų. Pavyzdžiui, kai kuriems savanoriams iš kitų šalių kliuvo lietuviškas maistas, o man jis puikiai tiko, nes mūsų virtuvės gana panašios.
Sunkiausia ko gero buvo savanorystės pradžioje rasti bendrą kalbą su vaikais, nes aš nežinojau nė vieno žodžio lietuviškai, o dauguma jų nemokėjo nieko angliškai. Tačiau žingsnis po žingsnio radome bendrą kalbą ir baigiantis mokslo metams daugiau ar mažiau jau supratome vieni kitus. Išmokiau vaikus kai kurių anglų kalbos žodžių, o iš jų išmokau žodžių ir frazių lietuviškai.
– Ką tau davė savanorystė Europos solidarumo korpuse ir apskritai šie metai Lietuvoje?
– Išmokau gaminti (šypsosi), bendrauti su vaikais, būti kantresniu. Tapau aktyvesnis, atsakingesnis, padariau dalykų, kurių niekada nemaniau galėsiantis padaryti. Išmokau vertinti savo šeimą ir draugus.
Esu dėkingas šeimai ir draugams, kad gerbė mano norą savanoriauti svetur, Lietuvoje sutiktiems vietiniams ir savanoriams iš kitų šalių už paramą prasidėjus aktyviam karui Ukrainoje. Kartais, kai einu Kauno ar Vilniaus gatvėmis ir matau tiek daug Ukrainos vėliavų, jaučiuosi čia kaip namie.
Dabar man neberūpi, kokią partiją remia žmogus, kokios jo politinės pažiūros – rūpi tik, ar ji/jis remia Ukrainą.
Šis savanorystės laikotarpis, liūdnai sutapęs su karu Ukrainoje, labai mane pakeitė ir nežinia, kaip dar pakeis ateityje.
– Kokie tavo planai? Juk jau tuoj baigi savo savanorystę Lietuvoje?
– Pirmiausia su kitu savanoriu iš Slovėnijos vyksime kelioms dienoms į Lietuvos pajūrį. Gal žinote, ar galima ten miške statyti palapines? Vis tik iki šiol nelabai spėjau pakeliauti po Lietuvą. Dabar noriu šiek tiek atsipūsti.
Paskui – žygis Švedijoje, paramos Ukrainai rinkimas, o nuo rudens – darbo paieškos.
--
Stas Lesko žygį bus galima stebėti jo Instagram paskyroje: @lesko.stas97
