Lietuvis aplankė kraštą, kur gamta primena rojų, o sąlygos – pragarą: Rusijos pralaimėjimas čia sukeltų dar didesnį nestabilumą

Manau, nieko nestebina, jog žmonės pastaruoju metu yra neramūs ir sudirgę arba, kaip prieš Antrąjį pasaulinį karą vienoje iš savo kalbų pasakė prezidentas Smetona, – suirzį ir susirūpinį. Tam yra pagrindas – Rusijos agresija Ukrainoje vis dar tęsiasi, o dabar dėl sankcionuotų prekių blokavimo į Kaliningradą grasinimai pasipylė ir mums. Nerimo nesumažina ir žiniasklaida, nešykštėdama gąsdinančių žinučių, tokių kaip: „profesoriaus teigimu, dabar visiems bus ragai“ ar „Putino planas nieko gero nežada Lietuvai“, ir viešai nagrinėdama baisybes, kurių rusai gali pridaryti Lietuvai.

Tokių profesorių dabar yra privisę gyvas velnias ir kiekvienas turi savo individualias prognozes. Aš taip pat širdyje laikau save profesoriumi ir teigiu, jog Rusija Lietuvos nepuls, nes visus savo apdaužytos armijos likučius yra paskyrusi Šiaulių dydžio Severodonecko bei Panevėžio dydžio Lysičansko miestelių užėmimui. Gal bus kokių provokacijų pasienyje, gal pasipils kibernetinės atakos, o gal net būsime atjungti nuo BRELL, kas Lietuvai būtų net naudinga, nes tai papildomai motyvuotų nukirpti paskutinę energetinę bambagyslę, jungiančią mus su ta valstybe.

Bet ne mes vieni tokie sunerimę. Yra šalis, kuri realios karo baimės nuotaikomis gyvena jau keleri metai. Tai yra Armėnija. Žinia, beveik prieš dvejus metus ji šešias savaites kariavo su Azerbaidžanu, tą karą pralaimėjo, prarado didelę dalį Kalnų Karabacho teritorijos ir gyvena dabar pažeminta ir pikta.