Ten šeimininkauja Rusijos kariuomenė, o vakariečių nepripažintas diktatorius A. Lukašenka sukasi kaip vijurkas savo stiliumi, rytuose maustydamas V. Putiną ir nestodamas į karą fiziškai, o vakaruose bandydamas nusipirkti legitimumą už atidarytą tranzitą iš Ukrainos į Lietuvą, kurio ukrainiečiai neima net už dyką, juo absoliučiai nepasitikėdami. Jie teisūs – nors Baltarusijos kariuomenė sienos neperžengė, šalies teritorija naudojama kaip placdarmas Ukrainai pulti ir apšaudyti. Nori ar nenori Lukašenka, jis jau yra karo dalyvis toje pusėje, kuri pralaimės.
Taigi, Dzūkija ir Suvalkija atsidūrė tarp dviejų teritorijų, kurias kontroliuoja rusai – tarp Baltarusijos ir Kaliningrado srities. Tas pats rūpestis ištiko ir Lenkijos Suvalkų kraštą. Siauriausia vieta tarp teritorijų su karinėmis rusų pajėgomis nesiekia nė 100 km. Kol kas sausumos puolimas, siekiant susijungti iš abiejų pusių, yra neįmanomas, nes daliniai iš Kaliningrado srities yra permesti į Ukrainos frontą. Pajėgumų nėra ir Baltarusijoje, jei patikėsime, kad A. Lukašenka galutinai neišeis iš proto ir nepaleis savo kariuomenės prieš mus ir lenkus.
Blokada, kurios nėra
Bet yra kitas scenarijus, kuriam pamatus deda Rusijos pradėta isterijos kampanija dėl neva užblokuoto Kaliningrado.
Faktas, kad rusai tikrai žinojo apie ketvirtą sankcijų paketą nuo kovo 17 d., kada jis buvo patvirtintas; faktas, kad jie žinojo apie jo įsigaliojimą nuo birželio 17 d.; ir faktas, kad jie žinojo,jog sankcijos palies ir per Lietuvą (ES teritoriją) vežamas sankcionuotas prekes, nes taip yra paaiškinusi Europos Komisija, ir Lietuvai tiesiog privalu laikytis sankcijų, kurios buvo patvirtintos vienbalsiai.
Įžangą kampanijai apie neva lietuvių pradedamą blokadą padarė Rusijos Dūmoje registruotas įstatymo projektas atšaukti Lietuvos pripažinimą. Taip pasitikrintos reakcijos.
Po to imta kurti pasaką apie Kaliningrado srities apsiaustį, kurią išmokus, išvada peršasi savaime: nuo tokio nuožmaus puolimo, kuris sukels civilinę katastrofą srityje, Rusija turi teisę gintis. Niekas nekreipia dėmesio, kad sankcionuotas prekes ar žaliavas į Kaliningradą galima vežti laivais iš Peterburgo ar kitų Rusijos uostų Baltijos jūroje, nes kelias tarptautiniais vandenimis yra atviras.
Dar įdomiau, kad rusų propaganda nutyli Lenkiją, per kurią tranzitu iš Baltarusijos irgi galima sėkmingai patekti į Kaliningrado sritį. Kol kas rusų propagandos smaigalys nutaikytas tik į Lietuvą: bandoma pramušti ryžtingą ES susitelkimą silpnesnėje ir labiau pažeidžiamoje vietoje.
Atrodo, šią operaciją su Kaliningrado korta rusai pradėjo senokai. Dar prieš karą jie dislokavo Baltarusijoje papildomas priešlėktuvinės gynybos sistemas. Ekspertai stebėjosi, kam to reikia.
Suvalkų dangaus koridorius
Kaip jau minėta, sujungti sausuma Kaliningrado sritį su Baltarusija rusai dabar neturi pajėgumų. Be to, tai reikštų tiesioginius karo veiksmus prieš vieną ar dvi NATO šalis. Rusų propaganda pradės lyginti situaciją su Vakarų Berlyno blokada, kurią 1948-49 m. surengė SSRS. Berlyniečius nuo bado gelbėjo sąjungininkai, lėktuvais pristatydami maistą, medikamentus, kitas būtinas prekes. 1961 m. sovietai perkerta Berlyną siena ir uždaro perėjimus. 1963 m. Vakarų Berlyne apsilankęs JAV prezidentas Džonas Kenedis ištarė garsius žodžius: „Aš esu berlynietis“.
„Ach,“ nusišaipys Kremlius Vakarams, „Jūs dabar sakotės esą Ukraina! O mes dabar sakome, kad esame Kaliningradas!“
Vietiniam vartojimui bus pateikta analogija su Leningrado blokada, pagražinta pasažais apie lietuvius fašistus. Nesvarbu, kad tos blokados nebuvo per Antrą pasaulinį karą, o buvo tik Stalino sprendimas netiekti maisto niekada iš rytų pusės neužblokuotam Leningradui. Rusai tiki, kad blokada tada buvo; jie tikės, kad ji yra dabar. Tuo tikės ir dalis vakariečių kvailomis galvomis ir jautriomis širdimis.
Tada pravers į Baltarusiją suvežtos priešlėktuvinės sistemos. Kartu su tokiomis pat sistemomis Kaliningrade jos užtikrins saugumą Rusijos lėktuvų skrydžiams virš Lietuvos.
Kol Vakarai trypčioja, nedrįsdami sukurti karinio konvojaus, užtikrinančio vandens koridorių Ukrainos grūdams išvežti per Juodąją jūrą, rusai paskelbs savo oro koridorių – apie neskraidymo zoną virš Lietuvos, įkuriamą dėl humanitarinių priežasčių.
NATO pasiruošusi reaguoti į karinę agresiją. O kas bus tokiu dirbtiniu iš piršto laužtu hibridiniu atveju? Tikiu, kad NATO generalinis štabas Briuselyje yra nagrinėjęs ir šią tikimybę.
Rusija daugybę kartų yra naudojusi Kaliningrado kortą kaip šantažo, spaudimo ir grasinimo įrankį. Laikas paklausti, kokią teisę ji turi taip elgtis.
Administruoti nereiškia aneksuoti ir militarizuoti
Per Potsdamo konferenciją 1945 m. JAV, Didžioji Britanija ir SSRS priėmė sprendimą, kuriuo Konferencija „iš esmės sutiko“ su sovietų pageidavimu Koenigsbergą ir teritoriją aplink jį perduoti SSRS po to, kai ekspertai nustatys ribas. Teritorinis klausimas turėjo būti sprendžiamas būsimoje taikos konferencijoje, kuri niekada neįvyko, nes prasidėjo šaltasis karas. JAV prezidentas ir Didžiosios Britanijos premjeras deklaravo, kad palaikys šį pasiūlymą taikos konferencijoje. Tiek apie Karaliaučiaus ateitį pasakyta V-ame Potsdamo susitarimo skyriuje.
Pozicija patikslinta VIII skyriaus B dalyje, kuri skirta vakarinėms Lenkijos sienoms. Jame rašoma, kad „pagal šioje konferencijoje pasiektą supratimą“ dalis Rytprūsių bus „administruojama“ Sovietų Sąjungos. Tai esminis žodis, nes nekalbama apie Karaliaučiaus srities aneksiją ir inkorporavimą į SSRS, o tik apie Administravimą.
Taigi, buvo sutarta dėl administravimo, o Sovietų Sąjunga ėmėsi inkorporavimo ir militarizavimo. Derlingus išpuoselėtus laukus pavertė tankų poligonais, vikšrais sutraiškė melioracinius vamzdelius, apleido drenažo sistemą, žemės ėmė pelkėti. Rusija sovietinę militarizaciją pratęsė vos tik bent kiek sustiprėjo, ir V. Putinas dabar įsivaizduoja sritį kaip savo karinį placdarmą, kuriuo yra įsiskverbęs į NATO ir ES teritoriją.
Jeigu rusų fiureriui taip patinka žodis demilitarizacija, pasiūlykime jį su kitu turiniu. Po karo reikės spręsti, kaip toliau elgtis su Rusija, kaip padėti rusams susikurti demokratinę valstybę. Lietuvos diplomatija galėtų pradėti ruošti dirvą būsimam reikalavimui demilitarizuoti Kaliningrado sritį.
Pavyzdžių, jog tai yra nestabilumo ir nuolatinės grėsmės šaltinis, yra tiek, kad nors vežimu vežk. Juos žino, visų pirma, Lenkija ir Švedija, o istorinį mandatą šiam klausimui spręsti turi JAV ir Didžioji Britanija. Kartu su mūsų sąjungininkais verta pasistengti, kad Karaliaučius pakeistų savo veidą.
