„Dienų vaikai“ – nedidelės apimties kūrinys, supažindinantis Lietuvos skaitytojus su vienu iš mūsų laikų literatūros grandų ir praplečiantis žmonijos istorijos supratimo amplitudę itin poetišku bei žmogiškumu trykštančiu būdu. Tai ir paskutinis autoriui dar gyvam esant išleistas jo darbas. Šioje knygoje kiekvieną kalendorinę dieną gimsta po istoriją: su ironija, humoru ir poetišku tikslumu rašytojas gyvenimui prikelia pamirštų arba niekad nepažinotų herojų – ir vyrų, ir moterų – istorijas. Pats rašytojas yra sakęs, kad šia knyga siekia „pasakoti didžiąją istoriją per mažąsias istorijas“.
Knygos pavadinimas yra aliuzija į kadaise kelionės po Gvatemalą metu iš majų lūpų išgirstą pasakojimą. „Majai tiki, kad esam dienų vaikai, laiko vaikai, – kalbėjo rašytojas knygą pristatydamas Ispanijoje 2012 m. – Man kilo mintis, kad knygoje kasdien gims po istoriją, nes mes, žmogiukai, esam sudaryti ne tik iš atomų, bet ir iš istorijų.“
Skaitydami „Dienų vaikus“ skaitytojai sužinos apie brazilus, kurie surengė bučinių demonstraciją, protestuodami prieš diktatūrą, apie vieną keistą dieną, kai Meksika užpuolė Jungtines Amerikos Valstijas, apie „begėdes“ moteris, kurios 1901 m. išdrįso susituokti bažnyčioje Galisijos mieste A Korunjoje, apie nesavanorišką Brazilijos nacionalinės gastronomijos pradininką vyskupą, kurį suvalgė indėnai kaečiai, apie Persijos vizirį, kuris, saugodamas knygas nuo karo, sukūrė vaikštančią biblioteką...
Vaikystėje norėjęs tapti futbolininku arba šventuoju, urugvajietis Eduardo Galeano visgi tapo rašytoju – vienu iškiliausių balsų Lotynų Amerikos literatūroje, talentu prilygstančiu J. L. Borgesui, J. Cortázarui ir G. G. Márquezui. Rašytojas išsiskiria itin savitu pasakojimo stiliumi. Kūryba peržengia įprastų literatūros žanrų rėmus, joje susipina istoriniai faktai ir vaizduotė, magiškasis realizmas, mitologija, poezija ir socialinė bei politinė analizė. Ilgus metus jis dirbo žurnalistu, redagavo keletą literatūrinių-politinių periodinių leidinių, vėliau su bendraminčiais intelektualais įkūrė iki šiol Montevidėjuje leidžiamą savaitraštį „Brecha“.
Labiausiai autorių išgarsino 1971 m. publikuotas darbas „Atviros Lotynų Amerikos venos“ (isp. Las venas abiertas de América Latina), kuriame analizuojamas penkis šimtus metų trukęs(-antis) Vakarų kolonializmas Lotynų Amerikoje. Urugvajuje įsigalėjus karinei diktatūrai, knyga buvo uždrausta, o pats rašytojas dešimtmetį priverstas gyventi egzilyje. Būtent šią knygą skubiai traukdamasi iš Čilės po joje įvykdyto karinio perversmo su savimi pasiėmė ir Lietuvoje garsi rašytoja Isabel Allende.
Tačiau itin savitą literatūrinį E. Galeano rašymo stilių geriausiai atskleidžia kiti jo kūriniai, tokie kaip Memorias del fuego, El fútbol a sol y sombra ar Espejos, kuriuose trumpomis, žaismingomis vinjetėmis pasakojamos, regis, paskiros istorijos, kurių nerasi jokiame istorijos vadovėlyje ir kurių visuma nupiešia įvairialypį ne tik Lotynų Amerikos, bet ir viso pasaulio vaizdą. E. Galeano netelpa į jokius griežtai apibrėžtus literatūrinius žanrus, nes jo kūryboje susipina istoriniai faktai ir vaizduotė, magiškasis realizmas, mitologija, poezija ir socialinė bei politinė analizė. Rašytojui priskiriamas ir termino „jausmų-proto kalba“ išradimas, kuria jis pats ir rašė.
E. Galeano yra pelnęs įvairius apdovanojimus: „Cultural Freedom Prize“ ir Vašingtono universiteto „American Book Award“ (JAV), „Mare Nostrum“ ir „Pellegrino Artusi“ (Italija), „Aloa“ (Danija), „Stig Dagerman Prize“ (Švedija) ir kt. Jo kūriniai yra išversti į dešimtis pasaulio kalbų.
Eduardo Galeano knygą „Dienų vaikai“ išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, iš ispanų kalbos vertė Giedrė Steikūnaitė, knygos dailininkė – Kotryna Šeibokaitė-Ša.
