Tada vienas po kito po kojomis pabiro ilgai tylėtos draugų istorijos. Iš toli pastebėtų šeimų gyvenimų paslaptys. Pasirodo, draugė ilgus metus nežinojo turinti jaunesnį už save išdavystėje pradėtą brolį. Šeimos draugai nuo savo vaiko slėpė šiam turint neįgalią seserį. Mano giminaitis nežino, kad jo sesuo – jam tik pusiau sesuo, nes juk anuomet negarbė buvo jaunai merginai likti vienai su vaiku, tad naujas geros širdies mylimasis užglaistė šią istorijos dėmę. Mano draugė buvo nelauktas vaikas, kuris per plauką išvydo pasaulį. Mano artimo žmogaus tėtis pasislėpęs geria. Kiti artimieji pergyvena dėl sūnaus, vartojančio narkotikus. Šeimos draugų sūnus nusižudė. Kaip tos šeimos atrodo iš šalies? Normalios. Turiu galvoje, kad jos yra tos, kurios man kadaise rodėsi savo pievose sėjančios žaliausią žolę.
Amerikiečių rašytojos Annos Johns knygą „Mergina baltu kimono“ man dovanų atsiuntė leidykla, pasiūliusi keletą savo išleistų naujienų, iš kurių pati galėjau pasirinkti dominančius skaitinius. Na, žinoma, kad šios knygos nepasirinkti negalėjau: šioji japonų istorijos bei kultūros atspindėjimo svarba lyginama su „Geišos išpažintimi“ – klasika ir knyga, kurios temos sėkmės pasaulis nepakartojo iki šiol. Aprašymas žadėjo Japoniją po II-ojo Pasaulinio karo. Man ypač įdomų tarpsnį, kai amerikiečiai Japonijoje paliko ryškų įspaudą, kultūroje matomą ligi šiol. Nepaisant didžiulio pasibjaurėjimo ir atstūmimo amerikiečiams, japonai iki tol neregėtai sugėrė ir pritaikė visą vaivorykštę kitos kultūros spalvų. Na, o kadangi „Goodreads“ platforma knygą vertino visomis 4,2 žvaigždutėmis, klausimų nebeliko. Jei nebūčiau jos gavusi dovanų, anksčiau ar vėliau būčiau nusipirkusi.
Romanas, besiremiantis tikra autorės šeimos istorija, turi dvi linijas: dabarties ir praeities, amerikietės ir japonės, kurių sąsajos paaiškėja knygai dar nespėjus dorai įsibėgėti. Ir man iškart norisi nerti į praeitį, nes būtent toji dalis ir yra knygos stiprioji pusė. Pasakojama viena iš tūkstančių istorijų, kaip okupacijos metais užsimezgus skirtingų rasių romanui, dviejų šalių klaidos ir žmonių tamsumas, sudaužė begales likimų, tame tarpe ir knygos herojų šeimos likimą. Man patiko, kad remiamasi ne tiek į nelaimingą meilės istoriją, kiek į tautos tragediją: maišytų kūdikių atstūmimą ir netgi masinį žudymą.
Istorinė dalis buvo kruopšti, išsiuvinėta papročiais, smulkiomis detalėmis apie drabužius, šeimos modelį. Ji buvo panaši į pasaką, o pasakas aš mėgstu. Deja, šių dienų dalis buvo kone dvigubai silpnesnė. Pilna stereotipų ir banalybių. Žinote, aš retai blogai atsiliepiu apie Ameriką ir amerikiečius. Bet jei apie juos reiktų pasakyti kažką negero, iškart pabarčiau už labai banalų jų santykį su svečiomis šalimis ir patirtimis. Amerikiečiai alpsta nuo Europos ir ją sudievina su tokiu romantizavimu, kokio mes niekada nesugebėsime pademonstruoti Amerikai, o kaip ištikimas brolis šalia tos romantikos seka naivumas. Miniu Europą, nors knygos centre – herojės kelionė į Japoniją. Tačiau knygoje yra užuominų apie santykį su kelionėmis apskritai, net patirtį Italijoje, o naivus autorės pasakojimas apie atvykimą į Japoniją siaubingai nepridera išsilavinusiai ir patyrusiai žurnalistei.
Absoliučiai nesigailiu perskaičiusi knygą, nors dabarties dalį ir norėtųsi išoperuoti. Bet ačiū dievui ji ir buvo siauresnė. Žinodama šitą problemą iš anksto, vis tiek būčiau pasirinkusi skaityti: nes autorė sugebėjo sugeneruoti temą, kuri taip ilgai nebuvo liesta literatūroje. Labai skaudžią ir įdomią temą. 3 žvaigždutės iš 5, jei vertinčiau tik istorinę dalį būtų 5. Tačiau tai ne „Geišos išpažintis“ ir net ir netiesioginio palyginimo su ta knyga nereikėjo žadėti.
