Pranešimus skaitys žymiausi mūsų laikų filosofai: Friedrich-Wilhelm von Herrmann (Vokietija), Heideggerio filosofijos specialistas; Chantal Delsol (Prancūzija), filosofė, politinių idėjų istorijos specialistė, Hannos Arendt instituto įkūrėja; Roger Berkowitz (JAV), Bardo koledžo Hannos Arendt centro vadovas. EHU konferencijoje atstovaus filosofas Povilas Aleksandravičius ir EHU įkūrėjas filosofas Anatoli Mikhailov, rašoma pranešime spaudai.
Konferencija, skirta Europos humanitarinio universiteto įkūrimo 30-mečiui, yra bandymas susimąstyti ir ieškoti atsakymo į klausimą: ar šiandien įmanomas liberalusis švietimas?
EHU jau 30 metų siekia sukurti nepriklausomos minties erdvę Baltarusijai.
Krizė, kurioje atsidūrė žmonija, yra radikalaus pobūdžio ir kelia žmonijos išlikimo klausimą. Ar mąstytojas gali užkirsti kelią karui? Kokią išeitį iš mąstymo krizės galima pasiūlyti?
Šiandien visas pasaulis kalba apie krizę: nuo klimato ar ekologijos, tarptautinių santykių ir liberaliosios demokratijos iki ekonomikos, vertybių ir švietimo krizės. Net ir pandeminę sveikatos krizę galbūt taip pat galima laikyti tam tikra simboline žmonijos būsenos išraiška.
Manoma, kad visos krizės kyla iš kažko fundamentalesnių nei tai, nei gali pasirodyti. Filosofai teigia, kad jos kyla dėl proto arba mąstymo krizės.
Konferencijos dalyvių bus prašoma įvertinti šios krizės priežastis, gilumą ir pobūdį. Anot konferencijos organizatorių, manoma, kad pastaroji krizė yra visiškai radikali. Tai reiškia, kad: 1) ji susijusi su žmonijos gyvasties šaknimis ir kelia pačios žmonijos egzistavimo ir išlikimo klausimą; 2) jos sprendimas neįmanomas, nes dar nežinomas arba neįgyvendintas.
Konferencijos dalyviai bus kviečiami įvertinti šią hipotezę ir pasvarstyti, koks potencialiai galėtų būti dabartinės mąstymo krizės sprendimas. Nepaistant to, raginama nepasiduoti paralyžiuojančiam pesimizmui ir remtis žmonijos istorijoje nuolat kartojama prielaida, teigiančia, kad neįmanoma gali tapti įmanoma. Radikali krizė gali tapti naujo pasaulio kūrimo dalimi.
Kitaip tariant, vertėtų apmąstyti Friedricho Hölderlino mintį šiandienos žmonijos būklės kontekste: „(...) Ten, kur yra pavojus, auga ir gelbstinti jėga“. Taip pat kviečiama susimąstyti ir apie nežinomo autoriaus žodžius, cituojamus Eliaso Canetti knygoje (1939) „Minios ir galia“: „Dabar jau per vėlu. Jei būčiau tikras poetas, būčiau galėjęs užkirsti kelią karui“.
Apie mąstymo krizę Europoje ir pasaulyje XX amžiuje mąstė daugybė autorių, todėl jų apmąstymai paliko neįkainojamą idėjų lobyną. Ar turime ką nors naujo pasakyti? Ar mums to reikia? Galbūt mums reikia ne daugiau minčių apie gyvenimą, o pačios gyvenimo jėgos? Kur ją randame, kaip ji pasireiškia ir perduoda save?
