Tiek trunka Ukrainos išsivadavimo karas. Tiek metų Putino „Russkij mir“ (Rusų pasaulis) žudo ukrainiečius, plėšia ir apvagia Ukrainą, bandydamas žūtbūt išlaikyti ją kruvinose iki alkūnių gebisto rankose. Dangaus šimtinė, žuvusi Maidane, buvo tik pirmas kraujas.
Tie, kuriuos rusofašistai išmokė nuolankumo ir įkalė su motinos pienu perduodamą vergo mantrą „tik nereikia provokuoti Rusijos“, tikriausiai ims inkšti, kad jei ne Maidanas, Ukraina nebūtų praradusi nei Krymo, nei Donecko su Luhansku, o ir toks karas, kaip dabar, nebūtų kilęs.
Kurgi ne. Ant Putino okupantams dalyto medalio „už Krymo sugrąžinimą“ nurodyta data „20.02.2014-18.03.2014“. Taigi, kai Rusija pradėjo Krymo užgrobimo operaciją, Janukovyčius dar buvo Kyjive ir net nesirengė bėgti. Maidane dar nebuvo sušaudyti protestų dalyviai.
Fašistinė Rusija „pasveikino“ Ukrainos tapimą ES klubo kandidate paryčiais į penktadienį paleisdama daugiau kaip 50 raketų į jos miestų kvartalus. Paryčiais į šeštadienį rusai, tarsi suabejoję tuo, kad dar ne visi pasaulyje tiki jų barbariškumu, pakartojo raketų smūgius į Kyjivo vaikų darželį ir gyvenamąjį namą.
„Žiūrėjom, gražu. Minkšto nusileidimo“, palinkėjo rusų dispečeris karo lakūnui, ką tik iš strateginio bombonešio paleidusio raketas į daugiaaukščius gyvenamuosius. Gelbėtojai iš po nuolaužų Kijeve ištraukė septynmetę mergaitę. Jos tėvas, spėjęs pridengti dukrą savo kūnu, žuvo. Mama prispausta bloko. Ji – Rusijos pilietė.
„Russkij mir“ žudo nesirinkdamas. Soldafoniškai. Bukai. Kadangi civilių visada bus daugiau nei kariškių, kam vaikytis karinių taikinių? Taikydamasis raketomis į miestą visada pataikysi.
Kuo daugiau moterų ir vaikų kraujo, kančių, ašarų, tuo daugiau žudikai ir prievartautojai rusai gaus ordinų ir didvyrių žvaigždžių. Putinas išvakarėse savo virėją Prigožiną, teistą už moters išprievartavimą, padarė Rusijos didvyriu. Gaus ordiną ir šitas išgama karo lakūnas.
Sovietinio ir Putino režimo disidentė Novodvorskaja buvo teisi: „Putinas – tai veidrodis, kuriame atsispindi liaudies siela.“
Panašu, kad Rusijos reicho fiureris Putinas ir jo kamarilė, supratę, jog Kyjivo ir visos Ukrainos jiems jau nepaimti, darys viską, kad nuo purvino rusų pasaulio pabėgusi Ukraina į ES ateitų be miestų, kelių, uostų, gamyklų, mokyklų, gal net be kviečiams auginti tinkamų laukų. Sunaikinta.
Ukraina penktas mėnuo laukia sunkiųjų ginklų tiekimo didmenomis, o karo aviacijos ji iš esmės dar negavo. Jei NATO sunkioji ginkluotė Ukrainai būtų pradėta tiekti mėnesiu anksčiau, jos infrastruktūros naikinimas jau galėjo būti pristabdytas, o Sieverodoneckas būtų Ukrainos. Ukrainiečiai greičiausiai būtų išvadavę daugiau rusų užgrobtų savo žemių.
Pasinaudoję delsimu rusai gavo laiko atgauti kvapą po konfūzo prie Kyjivo. Dabar sunku net prognozuoti, kiek šitas Ukrainos naikinimo karas užtruks. Aišku viena – tas delsimas visiems, pirmiausia Ukrainai, o paskui NATO ir ES, net Afrikai, kainuos daug brangiau nei galėjo.
ES pirmtakę – Europos anglių ir plieno bendriją įkūrė valstybės, kurių ekonomika Antrojo pasaulinio karo buvo visiškai sunaikinta.
Ukrainos priėmimas kandidate į ES – kraupiai simboliškas. Ukraina – vienintelė valstybė ir tarp ES narių, ir tarp kandidačių, kuri ES sertifikatą įgijo pasirašydama šimtų tūkstančių savo piliečių gyvybėmis, milijonų žmonių kančiomis, masinių ukrainiečių deportacijų į Rusijos reichą ir trilijoną eurų viršijusių ekonominių nuostolių sąskaita.
Ukraina kariauja ne tik todėl, kad pabėgtų nuo pamėkliško, zombių apgyvendinto ir tokių pat zombių valdomo „Russkij mir“. Štai jau 8 metus 7 mėnesius ir 5 dienas Ukraina kariauja dėl to, kad taptų ES nare. Sugrįžtų ten, kur iš pat pradžių buvo Kyjivo Rusia.
Perfrazuojant Stalino režimo nužudyto rusų rašytojo Artiomo Viesiolyj romano apie Rusijos „revoliuciją“ pavadinimą, Ukraina ateina į Europą nuplauta krauju. Sugriauta, apiplėšta, šmeižiama šlykščiausios pasaulyje rusiškos propagandos.
Bet tai – iššūkis ne Ukrainai. Kiekvienai ES narei. Nepriklausomai nuo to, kada ji įstojo į ES. Ukrainos auka ant laisvės aukuro tokia didelė, o visos Europos, du dešimtmečius sudariusios šiltnamio sąlygas tarpti Putino rusofašizmui, kaltė tokia bjauri, kad mažiausiai, ką turėtų padaryti ES šalys, tai aukoti. Ne aukotis – tik aukoti.
Tai, kad net ir tokio iššūkio neatlaiko, pvz., net įvairiavilnė Seimo opozicija, primena, kad Rusijos reicho fiureris ir čia turi rezervų. Apskritai, iš ko pažinsi šios dienos Lietuvos opozicionierių, tai iš nuolatinio kinkų drebinimo, vergiškų poterių „tik neprovokuokim Rusijos“.
Baimė – suprantamas palydovas. Ne tik apie putinofilus kalbant. Bet, vyrai, kur jūsų protas? Negi taip sunku suprasti, kad Rusijai niekada nereikėjo jokio preteksto ką nors užpulti?
Paskaitykit iš naujo raudonarmiečio Butajevo istoriją, vidaus reikalų ministro Skučo ir VSD vadovo Povilaičio gėdingą atidavimą nužudyti rusams, „kad tik nesupykdytume rusų“. Ką ta istorija sako? Tai, kad Rusija puola auką tada, kai pati sugalvoja pulti, ir taškas. „Provokacijos“ – tai kinkadrebių religija.
Skvernelį, Verygą, Gedvilą, eurokomisarą Sinkevičių ir kitus, bijančius net nusipersti, kai ima galvoti apie Rusiją, dar galima suprasti. Panika tarp intelektualų ir žurnalistų, itin lengvai (vergiškai) priėmusių mintį, kad dėl šventos ramybės galima sutikti su Kremliaus brukama eksteritorialaus koridoriaus idėja į Karaliaučių per Lietuvą viskam iš Rusijos, liūdnesnis atvejis.
Krauju nuplauta Ukraina – jos kariai ir civiliai, netgi karo pabėgėliai – štai jau penktas mėnuo moko mus, europiečius ir natovcus, kaip susigyventi su savo baimėmis. Taip, kad tos baimės netrukdytų bent jau mąstyti. Leistų paprastuoju būdu ištrinti vergišką, okupanto instaliuotą virusinę programėlę „tik neprovokuokim Rusijos (Kinijos)“.
Nemokamai moko. Gėdija ne žodžiais – kasdieniu oriu elgesiu. Bet dalis mūsų – europiečių ir natovcų – kaip tie jaučiai prieš naujus vartus. Tik būū, ir nė žingsnio.
