Anot kolegos A. Račo, prezidentas negali suteikti Lietuvos pilietybės garsiai sportininkei, nes ji nėra nusipelniusi Lietuvai. Mat pagal Konstitucinio Teismo sprendimą, „nuopelnais Lietuvai laikytina tik tokia asmens veikla, kuria asmuo ypač reikšmingai prisideda prie Lietuvos valstybingumo stiprinimo, Lietuvos galios ir jos autoriteto tarptautinėje bendruomenėje didinimo“. Be to, pilietybės siekiantis asmuo turėtų būti „susijęs su Lietuvos valstybe nuolatiniais faktiniais ryšiais ir integravęsis į Lietuvos visuomenę.“
Ką gi, dėl J. Borisovo man viskas aišku. Net ir A. Račas, atrodo, sutinka, kad šis veikėjas nesustiprino nei Lietuvos galios, nei autoriteto. Tačiau argi ir žavioji K. Douglas neatitinka šių kriterijų? Jeigu ji yra Lietuvos svetimkūnis, tai kodėl ją esu beveik įsimylėjęs? Argi vien todėl, kad ji – simpatiška moteris? Tikrai ne. Aš garbinu ją dėl tos pačios priežasties, dėl kurios piktinausi J. Borisovu – dėl savo patriotizmo. Jūs netikite? Galiu paaiškinti.
Štai kažkas, net nemokėdamas jūsų kalbos, braunasi vadovauti jūsų šalies prezidentui vien todėl, kad sumokėjo už tai didelius pinigus. Argi tai neužgauna jūsų tautinio orumo? Žinoma, kad užgauna. J. Borisovas – Lietuvos skaudulys ir gėda. Ir visiškai teisinga, kad vieną kartą dėl savanaudiškų tikslų Lietuvos pilietybės atsisakęs, jis jos ir negalėjo atgauti.
Tačiau K. Douglas – J. Borisovo priešingybė. Jos nuopelnai Lietuvai – neabejotini. Kovingosios K. Douglas padedama, geriausia mūsų klubinė komanda štai jau antri metai yra tarp Europos lyderių. Ši jauna moteris šlovina Lietuvos vardą labiau nei visi Lietuvos prezidento patarėjai kartu sudėjus.
Kas bloga, kad ji padės Lietuvai laimėti Pasaulio ir Europos čempionatus? Svarbu, kad ji nori žaisti ir gyventi Lietuvoje. O dar svarbiau - su mumis ji jau yra užmezgusi teigiamą ir stiprų emocinį ryšį. Juk ne aš vienas šaukiu iš džiaugsmo po jos taiklaus metimo, atkovoto kamuolio ar drąsaus prasiveržimo. K. Douglas – nuostabi žaidėja. Ir žaidžia ji su tikru lietuvišku užsidegimu. Ji kovoja už mus, ji kursto mūsų dvasią, ji daro mus laimingus. Taip! Ši nuostabi mergina padeda mums pajusti šventą bendrystės jausmą. Kartu su ja mes tampame didesni patriotai.
Tad jei V. Adamkus paklausys kolegos A. Račo ir nesuteiks jai pilietybės – nusivilsiu prezidentu. Tų nusivylimų jau būtų per daug. Nenoriu būti amžinai depresuotas. Noriu didžiuotis savo šalimi.
Štai kodėl amerikietė K. Douglas man yra labiau lietuvė nei koks teroristas ant ledo Darius Kasparaitis, per keliolika metų Amerikoje taip ir nesusipratęs pareikšti, kad jis nėra rusas. Jis, žinoma, turi teisę elgtis, kaip nori. Bet ir aš turiu teisę galvoti apie jį, ką noriu.
Patinka mums ar ne, bet sportas šiais laikais tapo svarbiausia tautos kovinės dvasios išraiška. Jei tos dvasios nėra – nėra ir tautos. Ačiū Dievui, Lietuvos dvasia dar gyva. Ir kuo ji bus labiau pilietinė, o ne vien etninė – tuo geriau.
Ir, ačiū Dievui, mūsų Konstitucija nėra tokia bloga, kaip kažkas galvoja. Ji tikrai nedraudžia prezidentui daryti gerus darbus. Atvirkščiai – ji to reikalauja.
„Rašytojo komentaras“, penktadieniais 10.55 val. (kart. 19.45 val., sekmadienį 14.45 val.)