Kaip šįkart sekėsi „Emilės Rouz egzorcizmo“, „Grėsmingo“ ir „Gelbėk mus nuo pikto“ režisieriui bauginti žiūrovus? Apie tai sužinosite šioje trumpoje ir „spoilerių“ išvengusioje apžvalgoje.
Apie ką mes čia…
Vieną dieną trylikametis Finis Bleikas yra pagrobiamas sadistinio maniako pravarde „Grobikas“ ir įkalinamas jo namo rūsyje, kuriame nėra nieko kito apart seno sulūžusio telefono. Tačiau vieną dieną telefonas netikėtai suskamba, o jame išgirstas paslaptingas balsas dar labiau pradeda neraminti Finą, kuris jau yra praradęs viltį pabėgti iš maniako irštvos. Ar vaikinui pavyks ištrūkti? Ir kas gi skambino jam į tą juodą telefoną? Visai netrukus paslaptis bus atskleista, o pakibęs ant plauko vaikino likimas sulauks netikėtų bei kraupių siurprizų.
Kūrinio turinys
Esu matęs visus režisieriaus Scotto Derricksono sukurtus filmus, todėl su nekantrumu laukiau ir šios naujos juostos, kuri sprendžiant iš anonsų turėjo neblogai įbauginti kaip tą savo laikais buvo padaręs 2012 metų filmas „Grėsmingas“. Ir taip, naujas šio kino kūrėjo filmas visiškai pateisino mano lūkesčius, nes gavau tikrai baisų, nemaloniai pateiktą ir įtampoje laikantį siaubo reginį. Ir tokių kokybiškų, universalių bei žiūroviškų siaubo reginių per pastaruosius kelis metus galime suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.
Didžiausias dėmesys šiame filme atitenka pagrindiniam personažui Finiui, kuris išgyvena tikrą košmarą pakliuvęs į sadistiško maniako pinkles. Jo nepavydėtinas likimas, jo pastangos išgyventi ir jo užsispyrimas leidžia peržiūros metu už jį sirgti, o ir pats jo kaip personažo pateikimas išties patraukia dėmesį, dėl ko jaudintis dėl jo ateities nuoširdžiai norisi. Tad čia ne tas atvejis, kai žiūri siaubo filmą ir aukos yra pateiktos taip bukai ir neįdomiai, jog ant jų žiūrovui dažniausiai yra nusispjauti, nes elementariai didesnių simpatijų nusipelno juos persekiojantys blogiečiai. O kas liečia maniaką, tai jis pateiktas iš labai nemalonios ir siaubingos pozicijos, jog stebint kiekvieną jo žingsnį ir veiksmą, norisi klykti. Nepamenu kada turėjau tokį jausmą kino salėje žiūrėdamas siaubo filmą, kad man peržiūros metu būtų baisu. Tad belieka tik padėkoti režisieriui už tokį teisingai pateiktą blogį, kuris sugeba sukelti tokias negatyvias emocijas.
Filmas džiugina dar ir netikėtais siužetiniais sprendimais, kurie tik pagyvina peržiūrą, o ir link pabaigos sunku suprasti, kaip pasisuks ši istorija ir koks bus jos finalas. Be to, filme netrūksta smurto elementų ir atvirų epizodų, kuriais buvo bandoma pagardinti maniako požiūrį į aukas. Nesakau, kad čia bus kraujo klanai, bet kai kurių scenų užtenka suvokti, kaip rimtai yra nusiteikęs „Grobikas“. O ir dialogai irgi šaunūs, dėl ko bežiūrint šį filmą nepasidaro nejauku dėl scenaristų nemokšiškumo. Trumpai tariant – banalumo ir klišių čia buvo bandoma išvengti ir tai mano nuomone puikiai pavyko.
Tiek ir norėjau pasakyti apie šią juostą, nes kitu atveju tektų jau dalintis „spoileriais“, kurie akivaizdžiai sumenkintų Jūsų pirminius įspūdžius. Tokie geri siaubo filmai nesimėto, todėl jeigu esate šio žanro gerbėjais, būtinai nepraleiskite šio naujojo Scotto Derricksono filmo kine.
Techninė juostos pusė
Techniškai filmas atrodo puikiai. Tvarkingas garso ir vaizdo montažas, šiurpinančios ir atitinkamai gerai prie rodomų scenų priderintos muzikinės kompozicijos, menkiausioms detalėms nemažai dėmesio skiriantis kameros darbas ir puikiai pateiktas meninis apipavidalinimas – svarbūs komponentai, kuriais neįmanoma atsidžiaugti bežiūrint šią juostą. Kitaip tariant, filmas atrodo labai profesionaliai sukaltas ir nedarantis gėdos siaubo žanrui.
Aktorių kolektyvinis darbas
Kaip man smagu matyti aktorių Ethaną Hawke‘ą tokio tipo filmuose ir dar blogiečio amplua. Nuostabus pasirodymas ir išties šiurpinantis maniako pateikimas, kuris pranoko visus filme pasirodžiusius aktorius. Gerai su savo vaidmeniu susidorojo jaunas Masonas Thamesas, kurio emocijos ir baimės pilnos akys privertė nesunkiai patikėti jo beviltiškumu. Taip pat filme neblogą vaidybą pademonstravo Jeremy‘is Daviesas, Jamesas Ransone‘as, Madeilne McGraw ir E. Rogeris Mitchelas.
Verdiktas
„Juodas telefonas“ – vienas šiurpiausių ir įdomiausių per pastaruosius kelis metus savo siužetiniais sprendimais siaubo trilerių, kuris išties baugina, bet tuo pačiu ir dovanoja neprailgstančią, įtampoje laikančią ir kartais nemalonius jausmus sukeliančią pramogą.
O kartu, ši juosta tampa dar vienu puikiu įrodymu, jog režisierius Scottas Derricksonas yra vienu iš geresnių XXI amžiaus siaubo žanro filmų kūrėjų, kuris net ir iš pirmo žvilgsnio banaliai atrodančią istoriją gali paversti į ypatingą reginį.
