Apie amišus, apie panašius į pastaruosius – menonitus, kuriems, priešingai nei pirmiesiems, nėra uždrausta naudoti motorinių priemonių, nors abi šios religinės atsiskyrėlių grupės gyvena pagal senojo gyvenimo papročius, neigdamos mokslo ir pažangos poreikį. Teisybės dėlei reiktų pridurti, kad oficialiai tai nelaikoma kultais, tačiau mano asmeninė nuomonė yra kitokia. Tarp kulto ir religijos – labai jau siauras takelis, o dar jis, mano manymu, tėra dirbtinis konstruktas. Apie kultus dažnai kalbame nuvertindami, o apie religijas – išaukštindami. Man nepatinka nei viena, nei kita, todėl susidaro įspūdis, kad toks paskirstymas kažkam tebuvo patogus ir tiek.
Amerikiečių autorės Taros Westover knygą „Apšviestoji“ kažkada seniai nusipirkau perskaičiusi aprašymą. Buvau tikra – negali būti neįdomu. „Goodreads“ platformos naudotojai, net knygai tapus pasauliniu bestseleriu, jai skiria 4,4 žvaigždutės, kas pasiekus tokio populiarumo viršūnę yra labai daug. Tai reiškia, kad knygą skaitė begalės žmonių, nesuvokiamos minios. Ir neginčijamai daugumai tai buvo geniali knyga.
Kūrinio centre – mormonų survivalistų šeima, atsiskyrusi gyvenanti Aidaho valstijoje, daugiausiai žinomoje savo bulvėmis bei laukine gamta. Beje, gyvenanti ne prieš du šimtus ar šimtą metų – ne. Knygos autorė, aprašanti savo šeimos istoriją, yra kone mano bendraamžė, vyresnė keleriais metais. Taigi, kai aš gyvenau savo vidutinio lietuviško vaiko gyvenimą nedideliame Lietuvos miestelyje, ji tuo metu gyveno nesuvokiamą ir keistą tikrai ne vidutinio vaiko gyvenimą ten, Aidahe.
Taros Westover tėvai, o ypač – ekstremalus fanatikas tėvas – tiki pasaulio pabaiga ir jai ruošiasi, priešinasi mokslui, įskaitant ir mediciną. Kitais žodžiais tariant, tėvai savo vaikams nesuteikia nei galimybės eiti į mokyklą, nei apsilankyti pas gydytoją, net šiems sergant.
Esu girdėjusi net mūsiškių, lietuvių, besižavinčių tokiais ir panašiais atsiskyrėliais – neva, kaip gražu, vaikai nemirksta prie telefonų, raudonais skruostais duodasi po laukus, turi gerą apetitą ir klauso tėvų. Neapsakysiu, kaip man pikta tokius kliedesius ir banalybes girdėti. Tokiose atsiskyrusiose ir pažangos atsisakiusiose bendruomenėse visuomet, be išimčių, išlenda ir juodoji neišsimokslinimo, tamsumo pusė. Moterys ten gėdijasi ir nepažįsta savo kūno. Kadangi nėra jokio švietimo, nėra ir lytinio švietimo. Klesti smurtas ir prievarta – taip pat ir seksualinė. Dažniausiai moterys tarnauja vyrams, o kuriam nors šeimos nariui pabandžius išsilaisvinti iš kulto, šio paprastai išsižadama.
Be išskirtinės galimybės iš arti pamatyti tokių atsiskyrėlių gyvenimą, autorė po akimis pakloja ir tvirtą psichologinę liniją. Ji – daugiaplanė, bet man šios centre – šeimos paaukojimas tam, kad galėtum išskleisti sparnus. Kad galėtum gyti. Kad nusimestum grandines, akmenis, kad įkvėptum oro. Ar įsivaizduojate, kaip tai sudėtinga žmogui, kuris nieko daugiau gyvenime nematė ir neturėjo, tik tą vieną kiemą, tą vieną tėvą, mamą? Ne tai, kad neturėjo draugų. Neturėjo nieko iš viso to pasaulio, kuris mums atrodo duotybė. Ji neturėjo galimybės pažiūrėti žinias ar parduotuvės lentynoje pamatyti populiarų žaislą. Ji neturėjo galimybės tingėti daryti namų darbus.
Nesu atlaidi kultams ir netgi religijoms. Žiūriu į jas su įtarumu. Šioji knyga mano poreikį į atsargumą sustiprino tik dar labiau. 5 žvaigždutės iš 5, be mirktelėjimo šitą knygą dėčiau prie didžiųjų pasaulio skaitinių.
