„Galvos ir kaklo navikų chirurgijos skyriuje 90 proc. pacientų yra priklausomi nuo tabako gaminių ir piktnaudžiaujantys alkoholiniais gėrimais. Nors visi informuojami, kad jų naviką greičiausiai sukėlė rūkymas bei kitos priklausomybės, rūkyti meta tik apie 30 proc. pacientų“, – dalijasi Otilija Kutanovaitė, Nacionalinio vėžio instituto gydytoja, veido ir žandikaulių chirurgė.
Lietuva išsikėlė ambicingą tikslą – per 13 metų sumažinti rūkančiųjų skaičių per pusę. Deja, kol kas nėra numatyto aiškaus plano, kaip tai pasiekti, o rūkantieji ir sveikatos priežiūros specialistai atsimuša į sieną.
Pacientai ir medikai atsidūrė kryžkelėje
Naujausioje Gyvybės mokslų ir edukologijos instituto (GMEI) užsakymu „KOG Institute“ atliktoje reprezentatyvioje apklausoje matyti, kad iš 1005 rūkančiųjų, 68 proc. bandė mesti dėl poveikio sveikatai, kainos, paskatinti šeimos, dėl sveikatos sutrikimo ar nėštumo, o 38 proc. tiriamųjų teigia, kad labai didelė paskata mesti rūkyti būtų gydytojo įsitraukimas.
Tai rodo, kad pacientas tikisi daugiau iš sveikatos priežiūros sistemos ir specialistų.
Kita vertus, ir viena, ir kita pusė atsidūrė kryžkelėje: kol rūkantieji laukia nurodymų iš viršaus, Vyriausybės Seimui jau pateiktoje svarstyti Nacionalinėje darbotvarkėje tabako kontrolės ir vartojimo prevencijos klausimams skiriamas bene mažiausias dėmesys, o sveikatos priežiūros specialistai tikina esą neišgirsti.
„Nacionalinė darbotvarkė turi numatyti faktinę situaciją, priemones, tikslus, turi būti užtikrintas finansavimas. Priešingu atveju, tai pasibaigs tik lokaliomis iniciatyvomis, o rezultato sulauks nebent mūsų anūkai“, – įsitikinęs Andrej Rudanov, Gyvybės mokslų teisės instituto ekspertas.
Rūkantieji atlieka medicininę išpažintį
GMEI apklausa rodo, kad rūkantieji žino apie rūkymo sukeliamas ligas ir suvokia, kad rūkymas gali tapti mirties priežastimi. Tą patvirtina ir sveikatos priežiūros specialistai. O. Kutanovaitės teigimu, visi rūkantieji 100 proc. žino apie plaučių, gerklų vėžį.
Deja, praktikoje rūkančiųjų žinios ir baimės dažniausiai apsiriboja tik, kaip įvardija patys medikai, „medicinine išpažintimi“.
„Didelis rūkančiųjų ir insulto ryšys, tačiau viskas apsiriboja pacientų palinksėjimu galva. Aš laikausi pozicijos, kad pasakau apie pasekmes, rekomenduoju, o pacientas sprendimą priima pats. Pasakome, kad yra internetinių puslapių, kad gali kreiptis į šeimos gydytoją. Visada pasakome, kad rūkymas tiesiogiai susijęs su širdies ir kraujagyslių ligomis“, – pasakoja Aleksandra Ekkert, Santaros klinikų gydytoja neurologė, Insulto klubo įkūrėja ir vadovė.
Gabija Tomkutė, Santaros klinikų gydytoja anesteziologė – reanimatologė, Santaros klinikų gydytojų sąjungos pirmininkė teigia į skubios pagalbos skyrių patekusių pacientų nei moralizuojanti, nei skatinanti mesti rūkyti, tačiau su planiniais pacientais prieš operaciją pokalbis vyksta visuomet.
„Vienintelis sprendimas pakliuvusiam į reanimaciją – išspręsti fizinę priklausomybę klijuojant nikotino pleistrą. Su planiniais pacientais prieš anesteziologiją vyksta pokalbis, be to, prieš operaciją žmogus labiausiai paveikiamas, yra pasiryžęs keisti gyvenimo būdą. Gairės rodo, kad bet koks metimo rūkyti laikas prieš operaciją yra gerai, tegul tai būna nors ir savaitė. Kaip sugebame likus šešioms valandoms iki planinės operacijos nevalgyti, nes kitaip niekas neoperuos, lygiai taip pat reikėtų traktuoti ir cigaretes“, – sako G. Tomkutė.
Ji įsitikinusi, kad niekas žmogaus neprivers kažko daryti, bet prieš operaciją yra geras laikas žmogų stumtelti pokyčiams. Kita vertus, G. Tomkutė sako, kad nors rūkantiesiems dažnesnės plautinės komplikacijos, o pooperacinis sveikimo laikas – ilgesnis, dalis išsikapsčiusiųjų iš mirties gniaužtų rūko toliau.
„Kaip ir dalis su pankreatitu toliau nebežiūri, ką valgo. Kartais mus smerkia, kad skatiname mesti rūkyti, nes sako, kad žmogui gal rūkymas yra vienintelis malonumas. Todėl su jais reikia kalbėti paprasta kalba, nemoralizuojant, nes per prievartą nieko nepadarysi“, – teigia G. Tomkutė.
Rūkymas – simptomas, kad žmogui kažkas negerai
A. Rudanov kelia klausimą, kodėl, žinodama apie rūkymo žalą, visuomenė vis tiek lieka tame pačiame kelyje. A. Ekkert teigimu, žmonės nesuvokia, kad rūkymas yra lygiai tokia pati svarbi priklausomybė, kaip kitos, o kai kuriais atvejais tai reiškia ir asmenybės degradaciją.
„Kiek žmonių parkuose rūko prie savo vaikų? Ar tai nėra asmenybės degradacija? Toks elgesys nėra sveiko žmogaus elgesys. Rūkymas yra Trojos arklys kitoms priklausomybėms. Žmonėms tai neatrodo kaip priklausomybė, o kaip žaidimėlis, kaip gyvenimo būdo dalis“, – sako A. Ekkert.
Anot jos, labai svarbu kalbėtis apie šios būklės rimtumą ne tiek pasekmių atžvilgiu, kiek žmogaus asmenybės ir proto atžvilgiu. Rūkymas yra ne šiaip liga, o simptomas, kad žmogui kažkas yra negerai: jis kažkuo nepatenkintas, jo gyvenimo kokybė bloga. Todėl galima šviesti ir gąsdinti, bet tai susiję su žmogaus asmenybe ir sąmoningumu.
A. Ekkert antrina O. Kutanovaitė, teigdama, kad žmonės nėra labai linkę įsigilinti į problemą ir rūkymo nelaiko problema.
„Į mus kreipiasi sergantieji trečios, ketvirtos stadijos vėžiu. Tai yra pakankamai socialiai atskirti žmonės, o rūkymas pas juos yra tik dalis visos kompleksinės problemos“, – pastebi O. Kutanovaitė.
Rūkyti pabando visi paaugliai
GMEI apklausa rodo, kad 10–20 cigarečių per dieną surūkantys 35 proc. vyrų įgiję žemesnį išsilavinimą. Be to, aiškiai matoma koreliacija tarp žmogaus išsilavinimo ir rūkymo būdo pasirinkimo: 4 iš 5 žemesnį nei aukštąjį išsilavinimą įgijusių ir vyresnių nei 40 metų asmenų rūko ukamą tabaką, tradicines cigaretes, cigarus ir pypkes.
Tuo tarpu, daugiau nei kas trečias didmiesčių gyventojas iki 30 metų rūko elektronines cigaretes, o moterys ir respondentai iki 40 metų su aukštuoju išsilavinimu linkę rinktis kaitinamąjį tabaką.
Doc. dr. Saulius Galgauskas, gydytojas oftalmologas, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Sveikatos mokslų instituto Optometrijos katedros vedėjas teigia, kad rūkyti pabando visi paaugliai.
„Visi 13–14 metų paaugliai pabando. Bet kitiems tai ir lieka tik vienkartinis pabandymas. Kaip padaryti, kad pabandę nepereitų prie ilgalaikio rūkymo, yra mūsų visų reikalas“, – sako S. Galgauskas.
Auristida Gerliakienė, Nacionalinio vėžio instituto gydytoja odontologė ortopedė, Lietuvos medikų sąjūdžio vadovė rūkymą sieja su genderinio identiteto suvokimu ir sako, kad šioje vietoje turėtų būti didesnis šeimos įsitraukimas, o iniciatyva turi kilti iš žmonių, bendruomenių ir pačios visuomenės.
„2014–2015 metais valstybės pabandymas nesuveikė, nes nebuvo įtraukta visuomenė ir šeima, kurios atsakomybė šioje vietoje yra milžiniška. Mano tėvas rūkė, mano senelis rūkė, aš rūkysiu, nes taip suvokiu vyriškumą. Kodėl pradedama rūkyti? Norint pritapti, maištaujant, demonstruojant savarankiškumą, jaučiant nerimą, oralinio pasitenkinimo siekis, nes lūpų dirginimas susijęs su kūdikio žindymu“, – svarsto A. Gerliakienė.
Prof. dr. Natalija Fatkulina, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Sveikatos mokslų instituto direktorė remiasi moksliniais įrodymais ir teigia, kad kuo vaikas tam tikrą medžiagą pavartoja vėliau, tuo mažesnė tikimybė, kad išsivystys priklausomybė. Todėl pagrindinis siekis turėtų būti paauglių užimtumas ir pirmo pabandymo atitolinimas.
Jau rūkančiųjų kategorijai, norinčiai sumažinti rūkymo žalą, prof. dr. Natalija Fatkulina siūlo alternatyvą.
„Moksliniai tyrimai rodo, kad rūkant cigarus ar cigaretes, išsiskiria iki 4800 įvairių nuodingų medžiagų. Tačiau norėdami save žaloti mažiau, jie turi kitą pasirinkimą. Didžiojoje Britanijoje atliktas tyrimas parodė, kad cigarus ir cigaretes pakeitusiems kaitinamuoju tabaku, per 180 dienų pagerėjo streso, širdies kraujagyslių ir kvėpavimo sistemos būklės“, – sako N. Fatkulina.
Remiasi Islandijos prevencijos modeliu
Sveikatos priežiūros specialistai aukščiausiu siekiu laiko sveiką gyvenseną ir visišką rūkymo atsisakymą, o šiam tikslui pasiekti išskiria dvi kryptis: prevenciją ir rūkymo sukeltos žalos mažinimą.
„Kalbant apie vaikus, paauglius, turi būti prevencija. Antroji kryptis – žalos mažinimas. Tačiau poveikį daro ne apklausos, o veiksmų planas. Turi būti aiškūs žingsniai, kaip tai padaryti: kaip psichologiškai padėti žmonėms, kuo juos užimti, kaip sukurti nenorą rūkyti. Čia įsijungia ir švietimas, ir socialinė aplinka, ir gyvenimo būdas, ir sąlygų rūkymui mažinimas“, – sako A. Rudanov.
Jis svarsto, kad priemonių šiai dienai turime nemažai, tačiau kažkuriose grandyse trūksta informavimo.
Tuo tarpu, S. Galgauskas įžvelgia dar vieną problemą: „Nors valstybės mastu turi būti ilgalaikė kompleksinė strategija, tikėdamiesi kitų įsitraukimo, rūkantieji bando permesti problemą kažkam kitam ir nusiimti ją nuo savęs.“
A. Gerliakienė pateikia Islandijoje 20 metų taikytą, visuomenės požiūrį pakeitusį ir stulbinančių rezultatų leidusį pasiekti prevencijos modelį, į kurį buvo įtraukti visi: mokslininkai, švietimo įstaigos, gydytojai, politikai, savivaldybės, tėvų asociacijos.
„Pagrindinis akcentas: ne gydytojų ir švietimo darbuotojų pastangos, o sąmoningas visos visuomenės žingsnis. Įvairios socialinės grupės buvo tiriamos keičiant jaunų žmonių elgseną, izoliuojant juos nuo grupių, kur buvo rizika susirgti įvairiomis priklausomybėmis, ne tik rūkymo. Labai stipriai įtraukti tėvai, bendravimas šeimoje. Paaugliai buvo nukreipti į kitus džiaugsmo šaltinius: sportą, dailę, meną, muziką. Pasikeitė visuomenės vertybės ir kognityvinė elgsena“, – pasakoja A. Gerliakienė.
Prof. dr. N. Fatkulina pabrėžia, kad islandai metė visas pajėgas į prevenciją ir rūkančių paauglių užimtumą, o A. Gerliakienė papildo, kad esminiai pokyčiai vyko iš apačios į viršų.
„Tai nebuvo nuleista iš viršaus, o susitelkė bendruomenė, padėjo savivaldybės, finansavimas buvo ilgalaikis. Visuomenė mažiau turėtų tikėtis, kad viskas bus reguliuojama ir teisingai sudėliota. Iš politikų yra populistiniai pažadai, bet savais poreikiais kiekvienas turi rūpintis asmeniškai“, – teigia A. Gerliakienė.
A. Rudanov apibendrina, kad sprendimas turi būti žymiai kompleksiškesnis: strategiją numatyti ir tarpinius monitoringus vykdyti turi valstybė, tačiau stigmą ir cigaretės, kaip prekės, identitetą, sąmonėje pakeisti turime kiekvienas.
„Bet kai norime, galime susitelkti – Bayraktaras yra geriausias to pavyzdys“, – šypsosi A. Rudanov.