Ir jei būsime sąžiningi, deja, bet Lietuvos valstybės teisės taikymo „autoriai“ patys savo procesiniais sprendimais ir jų priėmimo aplinkybėmis nepalieka asmeniui kitos išeities, kaip per visas instancijas bei tarptautinį teismą ieškoti teisingumo. Dėl to iššūkių taip pat netrūksta ir teismams, ir advokatams, o prieš Lietuvą pateikiamų peticijų skaičius išlieka labai panašus jau daug metų (2020 m. – 408; 2019 m. – 448; o 2018 m. – 475 peticijos).
Iššūkiai, kylantys asmens teisių pažeidimų praktikoje
Pirmiausia, tikrinant, ar pareikštos valstybės pretenzijos asmeniui (įtarimai bei kaltinimai) iš viso buvo pagrįstos ir teisėtos, taip pat siekiant atskirti pagrįstą ir teisėtą įtarimą nuo taip vadinamų netikrų, išgalvotų kaltinimų (angl. „fake accusation“), būtina užtikrinti tikslų ir specialiomis žiniomis pagrįstą nusikalstamos veikos kvalifikavimo procesą, sklandų ir pakankamą įrodomosios bazės surinkimą. Taigi, gynėjui kyla iššūkis suvaldyti siekį ikiteisminio tyrimo įstaigos tarnautojui pasilengvinti sau darbą, prisidengiant tarnybinės paslapties šydu, formuluojant prielaidinio pobūdžio (kartais net „melagienomis“) parengtus įtarimus bei kaltinimus, kartu ir žmogaus teisės į visapusišką, objektyvų ir teisėtą baudžiamąjį procesą užtikrinimą.
Kitu iššūkiu įgyvendinant gynybos funkciją jau gerą dešimtmetį yra kriminalinę žvalgybą vykdančių institucijų metodų ir priemonių panaudojimo monitoringas teisėtumo aspektu, nenuilstamai bylose identifikuojant galimus materialiosios ir procesinės teisės aiškinimo bei taikymo pažeidimus. Vis dėlto, ne visais atvejais tokios priemonės pasitelkiamos teisėtai. Pavyzdžiui, 2013-ųjų metų pabaigoje vykdytas septyniolikos naujienų agentūros BNS žurnalistų pasiklausymas, kuris Vilniaus apygardos teismo sprendimu buvo pripažintas neteisėtu.
Dar platesnę galimybę sekti gyventojus suteikia 2014 metų gruodžio 11 dieną priimtas Kibernetinio saugumo įstatymas, kurio 12 straipsnis leidžia policijai rinkti, analizuoti, vertinti informaciją apie galimus teisės pažeidimus kibernetinėje erdvėje ir elektroninių ryšių paslaugų teikėjus įpareigoti iki 90 dienų saugoti informaciją, susijusią su jų paslaugų abonentais ir atskleidžiančią jų tapatybę, adresą, telefono numerį, informaciją apie sąskaitas ir atliktus mokėjimus pagal gaunamą paslaugos sutartį ir visą informaciją apie naršymą internete bei elektroninę komunikaciją.
Tokios priemonės, kartu su galimybe gauti informaciją iš internetinių paslaugų bendrovių, tokių, kaip „Google“ ar „Meta“, įsikūrusių ne Lietuvos Respublikos teritorijoje, žiūrint optimistiškai, turėtų paspartinti nusikaltimų užkardymą ar juos padariusių asmenų identifikavimą. Tačiau praktikoje pasirodo, kad skirtingai, nei prieš tai aptartoms priemonėms, tokiam sekimui pagal Kibernetinio saugumo įstatymą nėra reikalinga teismo sankcija. Todėl kyla pagrįstų abejonių, ar jos visais atvejais bus taikomos proporcingai ir tik tada, kai būtina, nepažeidžiant asmenų teisės į privataus gyvenimo apsaugą.
Trečiuoju iššūkiu galime įvardinti vienos iš teisinės sistemos dalių - Lietuvos advokatūros, kurios atstovai teikia valstybei garantuojamą teisinę pagalbą - biurokratinės naštos mažinimo iš paslaugų užsakovo pusės bei apmokėjimo už darbą problematiką. Konstitucinė valstybės pareiga įstatyme nustatyta tvarka ir sąlygomis užtikrinti teisinės pagalbos (viešosios teisinės paslaugos) teikimą suponuoja ir priedermę atsakingai planuoti, kaupti ir naudoti tam reikalingas lėšas, tiek kalbant apie valstybės kaltinimą palaikančius prokurorus, tiek apie teisingumą Lietuvoje vykdančius teisėjus. Bet toks pat įpareigojimas teisinių paslaugų teikimo apmokėjimuiturėtų būti taikomas ir advokatų profesinės veiklos pagrindu, apmokėjimo reglamentavimui. Jį reikėtų reguliuoti taip, kad finansiniai ištekliai būtų naudojami racionaliai, paskirstomi tolygiai bei tokia teisinė pagalba būtų prieinama visiems, kuriems ji reikalinga. Taip pat turėtų būti skatinama siekti greito teisinio proceso, rinktis veiksmingiausius teisių gynybos būdus ir priemones, o valstybės kaštai šių tikslų pasiekti turėtų būtų racionalūs.
Su kokiomis problemomis susiduriama?
Deja, bet kol kas tokie reikalavimai valstybėje nekeliami, kai svarstomi, pavyzdžiui, prokurorų darbo užmokesčio kėlimo klausimai. Štai Lietuvos Respublikos Seimas skubos tvarka dar 2017 m. gruodžio 19 d. priėmė Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo Nr. I-599 1, 2, 9, 16, 19, 24, 25, 27, 28, 29, 31, 32, 33, 36, 37-5, 39, 40, 41, 42, 43, 44, 45, 46, 47, 49, 50, 52 straipsnių ir priedo pakeitimo, Įstatymo papildymo 16-1, 37-7 straipsniais ir 1 priedu ir 35 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymą Nr. XIII-898. Šiuo nutarimu vienai iš teisininkų bendruomenės narių - prokuratūrai - atlyginimas kilo šimtais, o kai kuriems ir tūkstančiais eurų.
Dabartinis faktinis valstybės garantuojamos pagalbos teikimo ir organizavimo bei įgyvendinimo procesas yra ne iki galo išspręsta problema – tiek dėl netinkamo finansavimo, tiek dėl pernelyg didelio biurokratizmo, tiek dėl kai kuriais atvejais profesinių pastangų indėlio trūkumo, kurį, savaime suprantama, pirmiausia „užprogramuoja“ prastas finansavimas. Turbūt visi suprantame, kad neįmanoma už 20 eurų siekiantį valandinį advokato darbo užmokestį iš jo reikalauti atlikti teisines paslaugas kokybiškai, kai rinkoje egzistuojantis valandos atlygio minimumas - 100 eurų. Lygiai taip pat neįmanoma reikalauti iš advokato teikti aukšto profesionalumo paslaugas, kuomet pastarajam neleidžiama nei savalaikiai susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, nei priversti, pavyzdžiui, atlikti formalius procesinių veiksmų apskundimo veiksmus, kuomet prognozuojamas panašių skundų palankaus klientui rezultatas lygus maždaug 0,1 procentinei sėkmės galimybei.
Visuomenei privalo būti ne tik paaiškinama esama situacija, bet ir atsiskaitoma. Neįmanoma tuo pat metu iš teisininkų (advokatų bendruomenės), teikiančios teisines paslaugas valstybei kokybės, tačiau nedidinti darbo užmokesčio, tuo labiau, mažinant teikiančiųjų valstybei paslaugas advokatų skaičių. Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą neatsiejama nuo konstitucinių lygiateisiškumo, teisingumo, teisinės valstybės principų.
Valstybės ekonominėje politikoje (administracinių, organizacinių, teisinių ir t.t. priemonių sistemoje) numatytų siekių (aukšto žmonių užimtumo, kainų stabilumo, ekonominio efektyvumo, teisingo pajamų paskirstymo, ekonominio augimo, ekonominės laisvės, ekonominio ir socialinio saugumo, lygybės, mokėjimų balanso pusiausvyros) nepasieksime be realaus, o ne imitacinio teisingumo visuomenėje jausmo atgaivinimo. Lygiai taip pat - be pasitikėjimo teismais, prokuratūra, mokesčių inspekcija, policija, finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba, muitinės tarnybomis užtikrinimo. Ne mažiau svarbi ir įvesta griežta atsakomybė už įstatymų ir poįstatyminių aktų nepaisymą, jų pažeidimus ar, dar blogiau, dvigubų standartų taikymą. Todėl, siekiant atgaivinti kuo didesnį visuomenės pasitikėjimą valstybinės valdžios įstaigomis, pirmiausia būtina pradėti nuo pasitikėjimo atstatymo ir pagarbos Lietuvos teismams, prokuratūrai, policijai bei kitoms teisėsaugos įstaigoms.
Kas vyrauja praktikoje?
Akivaizdu, jog vertinant valdžios institucijų elgesį organizuojant bylų procesus bei jų reikšmę, aktualu įsiklausyti ir iš šalies, objektyviai įvertinti oficialią ir net tarptautinėms institucijoms pristatomą mūsų šalies atsakingų pareigūnų poziciją. Taigi, 2016 m. birželio 2 d. Strasbūre (Prancūzijoje) įvykusiame Europos Sąjungos Aukščiausiųjų Teismų pirmininkų tinklo susitikime su Europos Žmogaus Teisių Teismo pirmininku ir teisėjais, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) pirmininkas Rimvydas Norkus akcentavo EŽTT ir nacionalinių teismų dialogo svarbą. Savo kalboje jis pasidžiaugė, kad Lietuvos teismai Europoje pirmauja pagal bylų nagrinėjimo spartą bei atkreipė dėmesį, jog to paties negalima pasakyti apie Europos Žmogaus Teisių Teismą. „Jei Strasbūro teismo sprendimo kai kuriose bylose prieš Lietuvą tenka laukti dešimt metų, šio teismo atliekama kontrolė gali atrodyti labai nutolusia, netgi hipotetine galimybe. Todėl labai svarbu kalbėti apie teisingumo vykdymo efektyvinimą, galimas teisėjų neformalaus bendradarbiavimo formas bei Konvencijos Protokolo Nr. 16 įgyvendinimo galimybes“, - teigė LAT pirmininkas.
Tačiau praktikoje neretai prievartos priemonių taikymu pridengiamas siekis kaip įmanoma labiau apsunkinti asmens tiek faktinę, tiek teisinę padėtį bylose. Proporcingumo nustatymas, kaip procesas, yra subjektyvus priemones taikančio asmens konkrečios bylos aplinkybių ir prievartos priemonių įvertinimo projektavimas į rezultatą (siekiamus tikslus), grindžiamas loginiu mąstymu, vadovaujantis prievartos priemonę parenkančio ir taikančio subjekto turima patirtimi. Todėl kadangi LR BPK įtvirtintas prievartos priemonių taikymo mechanizmas grindžiamas subjektyviu jas taikančio asmens vertinimu, konstitucinės žmonių teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą, bendravimą ir t.t. būna suvaržytos nepagrįstai ir neproporcingai, ilgam laikui, o jų taikymo eigoje nepasiekiama jokių apčiuopiamų tikslų.
Pažadai ir realybė
2015 gruodžio 15d. Lietuvos Respublikos Seimo tribūnoje tuometinis LR generalinis prokuroras Evaldas Pašilis viešai pareiškė jaučiantis labai didelę atsakomybę ir tikino tautą, jog yra tikras, kad vien pokalbio su pretendentu į tam tikras pareigas prokuratūroje neturėtų pakakti, kad būtų priimtas sprendimas kelti jį pareigose, jo darbo kokybė turėtų būti pamatuojama rezultatais. Visuomenei buvo duotas, galima manyti, pažadas, kaip E. Pašilis minėjo savo kalboje, „Nustoti dangstytis nepriklausomumu ir aiškinti savo sprendimus visuomenei <...>, o ikiteisminio tyrimo kokybė, terminai, profesinis tobulėjimas turėtų lemti, kad sistema būtų skaidresnė ir atviresnė visuomenei“.
Viename interviu, dar 2021 m. vasarį, Nida Grunskienė, į generalinio prokuroro pareigas paskyrus ją penkerių metų kadencijai Seimui prezidento teikimu, žurnalistei yra teigusi: „Tikrai norėčiau, kad visuomenė būtų daugiau informuojama apie baigiamus ar vykstančius ikiteisminius tyrimus, noriu, kad apie tyrimus būtų informuojama ne tik tada, kai jie perduodami į teismą, bet ir tada, kai priimamas kažkoks sprendimas, pavyzdžiui, nutraukti ikiteisminį tyrimą. Manau, kad visuomenė turėtų būti informuojama ir apie tai, dėl kokių priežasčių tyrimas yra nutraukiamas. Jeigu asmenys teisme yra išteisinami, manau, visuomenė taip pat turi apie tai išgirsti, turi išgirsti prokuroro poziciją dėl išteisinimo, apie tai, kad prokuroras tikrai surinko įrodymus, tačiau juos teismas galbūt įvertino kitaip negu prokuroras. Taigi pažadėjau tai ir to pasieksiu.“
Tačiau pažadai visuomenei kol kas nėra nevykdomi: matant teisinės sistemos veikimo realybę, savaime peršasi išvada, kad Lietuvos įstatymų leidėjas su įstatymų leidyba, ar generalinis prokuroras su lokalinių teisės aktų priėmimu dirba sau, o praktikoje jas taikantys Lietuvos teisėsaugos institucijų pareigūnai taip pat - sau ir absoliučiai nepriklausomai. Konstitucijoje įtvirtintos normos bei principai ir asmens teisės sulaukti teisingumo suponuoja teismo, kaip teisingumą vykdančios institucijos, modelį, kuriame jis negali būti suprantamas kaip „pasyvus“ bylų proceso stebėtojas ir teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta (Konstitucinio Teismo 2006-01-16 nutarimas). Nepaisant to, kol kas Lietuvoje veikiantys teismai savo procesiniais sprendimais parodo per mažą savo aktyvumą, savalaikiai ir tiksliai įvardijant tiek teisės taikymo klaidas, tiek, panašu, neretai tyčinius ikiteisminio tyrimo pareigūnų „apsirikimus“.
Kokia tvarka „galioja“ prokurorams?
Iš to, kas vyksta šių dienų teisminėje praktikoje, galima manyti, kad prokurorų apskundimo aukštesniesiems prokurorams tvarka Lietuvoje neveikia arba veikia gana ribotai, nes panaikintų procesinių sprendimų drausmės bylų jiems niekas neinicijuoja, nors tam sudarytos visos teisinės galimybės. Remiantis Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2004 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. I-40 (Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. birželio 19 d. įsakymo Nr. I-86 redakcija), patvirtintų rekomendacijų dėl prokurorų veiklos organizuojant ikiteisminius tyrimus ir jiems vadovaujant, pagal jų 22. Punktą, vyriausieji prokurorai turi ne tik įgalinimus nagrinėti skundus dėl žemesniųjų prokurorų proceso veiksmų ir nutarimų (BPK 63 str.), bet ir tikrinti bei užtikrinti šių prokurorų vykdomą ikiteisminio tyrimo kontrolės ir organizavimo kokybę.
Savaime aišku, vyriausieji prokurorai neturi teisės nušalinti žemesniuosius prokurorus nuo ikiteisminio tyrimo, nes prokuroro nušalinimo klausimą sprendžia ikiteisminio tyrimo teisėjas (BPK 60 str.). Tačiau skyriaus vadovas ar prokuratūros vadovas, vadovaudamasis LR prokuratūros įstatymo 15 straipsnio 4 dalimi, kaip aukštesnysis prokuroras, privalėtų panaikinti kiekvieną neteisėtą ar nepagrįstą savo pavaldinio (žemesniojo prokuroro) priimtą proceso sprendimą net nesant proceso dalyvio skundo, t.y. savo iniciatyva. Prireikus, prokuratūros ar jos padalinio vyriausiasis prokuroras arba jo pavaduotojas pagal kompetenciją gali pavesti atlikti ikiteisminį tyrimą kitam prokurorui ar nurodyti ikiteisminio tyrimo įstaigos arba jos padalinio vadovui, kad jis pavestų atlikti tyrimą kitam pavaldžiam pareigūnui ar jų grupei.
Taip pat svarbu atkreipti dėmesį, kad susipažinus su proceso dalyvių skundų turiniu, procesinio nušalinimo baudžiamojoje byloje motyvais, vėlesniais skundais dėl atskirų prokuroro veiksmų, taip pat su visa eile Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių, kuriose prokurorų procesiniai sprendimai pripažįstami esminiais baudžiamojo proceso pažeidimais ir dėl kurių priiminėjami išteisinamieji nuosprendžiai (pvz. LAT 2013 10 18 nutartis byloje Nr. 2K-375/2013, LAT 2014-01-07 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-98/2014 ir pan.), vadovai privalo ne tik svarstyti, bet ir priimti sprendimą dėl šių prokurorų pakeitimo dėl nekompetencijos kitu skyriaus prokuroru.
Todėl visi Lietuvos Respublikos piliečiai ar kiti bylų dalyviai turėtų pagrįstai tikėti, kad bet kurios Lietuvos apygardos prokuratūros aukštesnysis prokuroras, įstatymų nustatyta tvarka susipažinęs su pareiškėjų nurodomomis aplinkybėmis, paves žemesniajam prokurorui kompetetingai ištirti esamą situaciją. Tačiau esamuoju laikotarpiu prokuratūros skyrių vadovai neretai ne tik, kad nevykdo savo, kaip aukštesniojo prokuroro, pareigų pagal minimą rekomendaciją, bet ir, dangstydami žemesnįjį prokurorą, sudaro prielaidas šiam toliau pažeidinėti galiojančių įstatymų nuostatas. Tai neretu atveju įvertinama tik baudžiamąją bylą nagrinėjant jau teisme, vėlesnėse proceso stadijose.
Nors Lietuvos vyriausybių programose įprastai deklaruojamas siekis sukurti veiksmingą mechanizmą, užtikrinantį žmogaus teises į privatų gyvenimą, tačiau bent jau kol kas, per dvejus metus, nepadarytas joks realus vyriausybės žingsnis. Iki šiol yra nepatobulintas nei vienas esminę įtaką kiekvieno asmens teisėms turintis teisės aktas – nei LR kriminalinės žvalgybos įstatymas, nei Teismų įstatymas, nei Baudžiamojo proceso kodeksas. O juk esame pasiekę tarpsnį, kuomet galėtų būti suteikiama daugiau galių ikiteisminio tyrimo teisėjams, kurie galėtų imtis nepagrįstų, politiškai motyvuotų ar užsakomųjų teisėsaugos pradėtų kriminalinės žvalgybos veiksmų ir tyrimų nagrinėjimo. Priešingai - tyliai ir „buldozeriniu“ principu yra priiminėjami teisėsaugos taikomos prievartos ribų praplėtimą lemiantys teisės aktai, iš esmės nesirūpinant pakankama žmogaus teisių apsauga, o taip pat padarytų teisėsaugos įstatymų pažeidimų atskleidimu ir jų tyrimu.