Kai kurie paukščiai turi gerai išvystytas balso stygas, todėl sugeba pakartoti visą galybę žodžių, skelbia „IFLScience“. Jau yra manančių, kad paukščiai geba ne tiktai imituoti žodžių tarimą, bet ir suprasti jų reikšmes.
Gestų kalbos apmokytos beždžionės, esą, taip pat supranta, ką reiškia konkretūs žodžiai, o šunys, kaip neseniai paaiškėjo, vos per savaitę yra pajėgūs išmokti net 12 žaislų pavadinimų. Vis dėlto ką būtų galima pasakyti apie kates?
Jei katės tikrai pajėgios suprasti žmonių kalbą, o ne tiktai atpažinti joms suteiktą vardą, pirmasis to įrodymas galėtų būti kartu gyvenančių kačių vardų atpažinimas, teigia Kioto universiteto doktorantė Saho Takagi.
Žurnale „Scientific Reports“ pasirodė publikacija, skirta Saho Takagi ir jos kolegų bandymui tai išsiaiškinti stebint tame pačiame ūkyje gyvenančias namines kates ir kačių kavinės gyventojas.
Akstiną tyrimui davė prielaida, kad nustebimą katės reiškia ilgam įsistebeilydamos į netikėtą reiškinį arba objektą. Tokia pati reakcija yra būdinga ir kūdikiams ir būtent į ją dažnai atsižvelgiama, aiškinantis kūdikių pasaulio suvokimą. Taigi, idėja atrodo turinti racijos, tačiau interpretuojant kačių mąstymo procesus gaunamos išvados negali būti tokios patikimos kaip lengviau prognozuojamų būtybių atveju.
Pirmiausia Saho Takagi keturis kartus katėms paleido jų šeimininko tariamą vienos katės vardą, o tada parodė tos katės nuotraukas nešiojamojo kompiuterio ekrane.
„Viena katė ištvėrė tiktai vieną tyrimo etapą. Vėliau išlėkė iš kambario ir kažkur nulindo“, – rašoma tyrimui skirtame straipsnyje.
Likusios katės buvo kantresnės – išbuvo per visus keturis etapus: du, per kuriuose tariamas vardas atitiko nuotrauką, ir du, per kuriuos neatitiko.
Kai buvo rodoma katės, kurios vardas buvo tariamas, nuotrauka, katės gana greitai nusigręždavo, tarytum pajutusios nuobodulį ir nematydamos nieko stebėtino.
Vis dėlto skirtingą reakciją demonstravo tik naminės katės, o ne tos, kurios gyveno kavinėje. Tyrimo iniciatorė įsitikinusi, kad gausioje draugijoje gyvenančios katės neturi galimybės girdėti tik vieno konkretaus vardo kartojimo, todėl ir neįsimena jokių kitų vardų.
Skeptikai gali pradėti aiškinti, kad 19 naminių kačių yra per mažai, kad jas būtų galima laikyti eksperimentine grupe, be to, gauti rezultatai tik su labai didelėmis išlygomis gali pretenduoti į statistiškai reikšmingus duomenis. Kita vertus, pavyko nustatyti, kad kuo ilgiau katės gyvena kartu ir pas tą patį šeimininką, tuo jų reakcija akivaizdesnė.
Kai tyrimas buvo pakartotas kačių nuotraukas pakeitus žmonių atvaizdais, jokių reakcijos skirtumų pastebėti nepavyko.
Jei padarytos išvados teisingos, tai reiškia, kad katė, kurią laikote savo gyvūnu augintiniu, jokiu būdu neignoruoja jūsų, kai mėginate ją kalbinti. Ji tik apsimeta nieko nepastebinti. Tai, matyt, dar vienas įrodymas, kad katės linkusios pademonstruoti, kas turi galią kontroliuoti santykius.
Norisi pasakyti, kad šis eksperimentas nėra pirmas Saho Takagi bandymas įrodyti, kad katės turi intelektą. Pernai ji paskelbė publikaciją, skirtą kačių gebėjimui nustatyti šeimininko ir drauge gyvenančių kačių buvimo vietą.
Saho Takagi ir jos bendraminčiai teigia pastebėję, kad katės labai nustebdavo, kai iš garsiakalbių pasigirsdavo jas maitinančio asmens balsas, bet to asmens nebūdavo kambaryje.
Į pažįstamų kačių miaukimo arba atsitiktinių garsų įrašus katės, esą, taip nereaguodavo. Beliko paminėti, kad kažkada Saho Takagi dėmesį buvo patraukęs klausimas, kaip katės supranta fizikos dėsnius.
