Jos vizija – prikelti V. Into sodybą naujam gyvenimui ir paversti ją Mosėdžio traukos centru.

Norvegiją iškeitė į gimtąją Mosėdį

Gydytojo, Žemaitijos šviesuolio V. Into dukra Danutė į Norvegiją išvyko neužilgo po tėvelio mirties ir emigracijoje praleido 13 metų. „Tuomet buvo labai sunku rasti paramą jo sodybos išlaikymui, sodo ir pastatų priežiūrai bei puoselėjimui.

Kiek kreipėmės, vis sulaukdavome atsakymo – „tai privati valda, todėl lėšų skirti negalime“. Tąkart pagalvojau, kad išvykusi svetur galėsiu užsidirbti ir prisidėti prie tėvelio sodybos išlaikymo“, – savo istoriją pasakoja D. Intaitė.

Vis dėlto po kurio laiko, moteriai jau gyvenant Norvegijoje, Mosėdžio moterų asociacijos dėka buvo parengtas projektas ir gautos europinės lėšos V. Into sodybos ir aplinkos tvarkymui.

„Kai vienos durys užsidaro, tuomet kitos atsidaro. Atnaujinimo darbai įnešė daug optimizmo ir į mano pačios gyvenimą.

Tačiau laikas bėga, o sodybai reikia nuolatinės priežiūros, todėl susimąsčiau – „kaip gerai būtų ją prikelti naujam gyvenimui, paversti ne tik miestelio, bet ir visos šalies traukos objektu“. Širdyje jausdavau, kad tėvelis palaikytų šią mintį ir man pritartų“, – sako ji.

Galiausiai Danutei apsispręsti padėjo Mosėdžio bendruomenės atstovių kvietimas grįžti ir prisidėti prie miestelio puoselėjimo. „Taip vieną dieną nutariau palikti svečią šalį ir nesibaimindama pastarojo meto įtampos regione, visai šalia Lietuvos kilusio karo, grįžau į Mosėdį.

Juk tinkamesnio laiko kaip „čia ir dabar“ tikrai nebus. Tiesiog reikia imti ir daryti – yra planų, svajonių, tikslų. Juos ir stengsiuosi įgyvendinti. Tuo labiau, kad V. Intas – tikrai neeilinė asmenybė“, – atvirauja Danutė.

Mažame miestelyje sutalpino pasaulio grožį


Moteris V. Intą pirmiausiai prisimena kaip nepaprastai žingeidų žmogų, norėjusį pažinti pasaulį, suvokti jo dėsnius, siekusį ir kitus skatinusį gyventi harmonijoje su kūrinija: akmeniu, augalu, gyvūnu.

„Jis nepaprastai mėgo keliauti, į dažną kelionę pasiimdavo ir mus, vaikus. Taip su tėveliu aplankėme daugelį vietovių, pabuvojome botanikos soduose, kalnuose. Tėvelis netgi prie veikiančio vulkano kraterio yra buvęs.

Iš kelionių po tuometinę TSRS jis parsiveždavo ir Mosėdyje sodindavo įvairiausių retų augalų, taip pat akmenų, mineralų. V. Intas labai norėjo pamatyti ir užsienio šalis.

Deja, sovietmečiu išvykti į Vakarus nebuvo galimybių. Vienintelė užsienio valstybė, kurią jis aplankė – Indija“, – prisimena ji.

Savo sodyboje V. Intas taip pat laikė daugybę paukščių, o povai, fazanai, juodoji gulbė žavėdavo ne tik vaikus, bet ir suaugusiuosius. „Jis mokė sodinti retus augalus ir juos prižiūrėti.

Kai akmenys, augalai nebetilpo kieme, juos komponavo Mosėdžio erdvėse. Taip pamažu kūrėsi akmenų sostinė“. – prisiminimais dalijasi šviesuolio dukra.

Pasak Danutės, ją iki šiol nepaprastai žavi tėvelio lyderystė. „Juk šiam milžiniškam darbui – suvežti tonas sveriančius akmenis, sodinti ir puoselėti daugybę retų augalų reikėto neeilinio sugebėjimo organizuoti darbus, suburti žmones, rasti finansavimą.

Tai jam pavyko savo išskirtinės asmenybės dėka ir dėl to, kad turėjo viziją. Šią viziją ko gero galima apibūdinti kaip suvokimą, kad žmogui reikia harmonijos su gamta, su pasauliu ir savimi.

Todėl Mosėdyje V. Intas sukūrė tarsi dvasinį SPA, kuriame galima rasti atgaivą kūnui ir sielai“, – sako ji.

Jei tėvelis būtų gyvas, Danutė norėtų jo paklausti, iš kur jis sėmėsi šio suvokimo, šių žinių, kaip suprato, kas reikalinga mūsų dvasinio pasaulio puoselėjimui.

V. Into sodyba – visko pradžia

Mosėdžio akmenų muziejus/ Muziejaus nuotr.

Šviesuolio dukra įsitikinusi, kad emigracija leido jai atsitraukti ir objektyviai pažiūrėti į situaciją, įvertinti tėvelio darbų reikšmę, suprasti, kas yra tikrasis dvasingumas, harmonija, savęs įprasminimas.

„Jis viską mums paliko kaip ant delno, tereikia išsaugoti ir puoselėti šį palikimą. Juk kurti grožį, harmoniją, rūpintis ne tik žmogaus kūnu (nors ir jis buvo gydytojas), bet ir siela buvo tikrasis V. Into pašaukimas. Dabar turime tuo dalintis su Lietuva ir pasauliu“, – sako ji.

Pasak Danutės, V. Intas nebijojo mirties, bet bijojo mirti. „Jis baiminosi, kad jam išėjus niekas nebesirūpins jo palikimu, nuveiktais darbais. Todėl grįžusi dėsiu visas pastangas, kad garsas apie šviesuolio veiklą ir asmenybę pasiektų ne tik Lietuvos žmones, bet ir visą pasaulį“, – atvirauja ji.

– Su džiugesiu matau, kad Mosėdžio žmonės, administracija, kultūros įstaigos puoselėja tėvelio atminimą, rūpinasi jo paveldu. Todėl dabar atėjo eilė atgaivinti jo sodybą.

Juk būtent nuo jos viskas prasidėjo – čia V. Intas apsigyveno atvažiavęs dirbti gydytoju, į šią sodybą jis atvežė pirmąjį akmenį. Todėl mano vizija – kad atvykę į Mosėdį turistai pirmiausia aplankytų sodybą, o po to jau visus kitus objektus“.

Danutė atskleidžia, kad tėvelio sodybos atgaivinimui kuriamas V. Into labdaros ir paramos fondas. Be to, jau šį pavasarį V. Into sodyboje vyks net keli kultūriniai ir sąmoningos gyvensenos, sveikatingumo renginiai.

„Juk V. Intas ir pats labai žavėjosi kultūra, menininkais, buvo aktyvus sveikos gyvensenos propaguotojas, ugdyti sveiką gyvenimo būdą ragino ir kitus“, – sako šviesuolio dukra ir kviečia visus iš naujo atrasti Mosėdį ir susipažinti su neeiline Akmenų sostinės įkūrėjo asmenybe.