Bėdos paauglystėje
Dvidešimt trečiaisiais gyvenimo metais sutikusi būsimą vyrą, Augustė žinojo: tai žmogus, su kuriuo ji praleis visą likusį gyvenimą. Nenuostabu, kad žaibišku greičiu lekiant gyvenimui vieną dieną kalba pasisuko apie vaikus. „Nors niekada nesityriau, bet žinojau, kad turėsiu problemų pastodama, nes paauglystėje buvau ant anoreksijos slenksčio ribos“, – pasakoja moteris.
Kadangi Augustei valgymo sutrikimai prasidėjo gan ankstyvoje paauglystėje, kitaip nei jos bendraamžės ji ilgai dar nesulaukė menstruacijų. „Tik įsikišus specialistams ir pradėjus normaliai maitintis, susigrąžinus sveiką svorį jos atsirado, – prisiminimais dalijasi Augustė. – Tačiau nuo to laiko reguliarių mėnesinių nesu turėjusi.“
Metus nelaukė
Turbūt ne viena moteris yra girdėjusi frazę: „Per metus nepastojai – kreipkis į gydytoją“. Augustė gi šia taisykle nesivadovavo. Po 25-ojo gimtadienio ir nuostabių vestuvių nusprendusi, kad metas susilaukti vaikelio ji iš karto kreipėsi į specialistus. „Šeimos gydytoja išgirdusi, kad planuojame vaikelį ir žinodama mano sveikatos istoriją pasiūlė nieko nelaukti“, – teigia ji.
Tačiau moteris neslepia, kad po apsilankymo pas ginekologą, kuris teigė, kad nors pastoti ji ir turi šansą, bet šis mažas, riedėjo ašaros. Moteris pripažįsta, jog turėjo menką viltį, kad išgirs kitus žodžius.
Gydymas davė rezultatą
Visų pirma Augustei reikėjo atkurti normalų menstruacinį ciklą. „Man buvo taikomas kombinuotas – medikamentinis ir chirurginis gydymas, – pasakoja moteris. – Atlikta operacija, nes sveikojoje kiaušidėje dėl cistų buvo prastas praeinamumas.“
Vis dėlto rezultatas buvo džiaugsmingas. Tiesa, pasak pašnekovės, du pagaliukai nėštumo teste atsirado tik po dvejų metų, kadangi nevaisingumo kelyje reikėjo praeiti kelis skirtingus gydymo etapus.
„Jei būtume laukę dar vienerius metus... Vaikelio susilauktume žymiai vėliau, o gal ir bėdos būdų labiau progresavusios, taigi tikimybė sumažėtų“, – atsidūsta ji.
Pagalbinis apvaisinimas – tik ekstra atveju
Pasiteiravus Augustės, ar tuo metu ji su vyru nesvarstė pagalbinio apvaisinimo galimybės, ji pastebi, kad tuomet šis gydymas nebuvo kompensuojamas valstybės, o finansinių galimybių jauna šeima neturėjo.
„Visada diskutavome tik apie vieną vaiką, tačiau embrionai užšaldomi visam gyvenimui – tokios atsakomybės nenorėjome prisiimti, todėl liko pasikliauti stebuklu, kuris ir įvyko, – mintis dėsto ji. – Be to, nors dabar ir žinau, kad tai – netiesa, bet tuo metu turėjau keistą įsitikinimą, kad po dirbtinio apvaisinimo gimę vaikai būna nevaisingi. Nenorėjau, kad mano vaikas praeitų tą patį.“
– Kada verta kreiptis į gydytojus, jei iškyla abejonių dėl vaisingumo?
– Pora laikoma nevaisinga, jeigu moteris, nenaudodama kontraceptinių priemonių, esant reguliariems lytiniams santykiams (du trys kartai) per savaitę, nepastoja per vienerius metus. Jeigu partneriai yra vyresni arba patiria antrinį nevaisingumą, į gydytojus gali kreiptis ir anksčiau. Laikas čia nėra mūsų sąjungininkas, nes lytinės ląstelės taip pat sensta. Dažnai girdime kalbant apie moterų biologinį laikrodį, bet spermos kokybė bėgant metams irgi blogėja.
– Kokie tyrimai atliekami nevaisingumui nustatyti?
– Paprastai ištiriama lytinių organų anatomija, įvertinama kiaušidžių būklė, atliekamos echoskopijos, dubens rentgeno nuotraukos, skiriami spermos tyrimai, ištiriamas įvairių hormonų kiekis moters kraujyje. Tam tikrais atvejais laparoskopiniu būdu reikia apžiūrėti genitalijas iš vidaus, įsitikinti, kad kiaušintakiai pralaidūs, jų peristaltika normali, įvertinti kiaušidžių apvalkalo storį.
Svarbu nuodugniai ištirti moters skydliaukės veiklą, todėl dažnai pacientės siunčiamos konsultacijos pas endokrinologą. Kartais užtenka vaistais pakoreguoti skydliaukės hormonų gamybą ir šeima gali susilaukti kūdikio.
Taip pat gali būti atliekami specialūs testai, leidžiantys nustatyti spermatozoidų migraciją gimdos kaklelio gleivinėje, tam tikrais atvejais atliekamas net gimdos kaklelio gleivių ir spermatozoidų suderinamumo testas. Konsultacijos metu išsiaiškinama, kokiomis infekcinėmis ligomis partneriai yra sirgę, net kai kurios vaikystėje persirgtos ligos gali lemti nevaisingumą. Apie 90 procentų atvejų nustatoma nevaisingumo priežastis.
– Kokie gydymo metodai dažniausiai yra skiriami poroms, kurios negali susilaukti vaikų?
– Įvertinęs ligos priežastis gydytojas parenka labiausiai moters sveikatą tausojantį gydymą. Beje, patys pacientai, norėdami didesnių pastojimo garantijų, yra linkę iš karto griebtis sudėtingiausių gydymo procedūrų. Esant kai kurioms indikacijoms, užtenka vien hormoninio gydymo ar nesudėtingos operacijos.
Iš esmės tik dešimtadaliui nevaisingų porų nepadeda tradiciniai gydymo metodai ir tuomet prireikia pagalbinio apvaisinimo procedūros. Jeigu vyro sperma yra prastos kokybės, nustatoma spermatozoidų kiekio ar judrumo sutrikimų, didelis klampumas ar nesuderinamumas, kartu su hormoniniu moters gydymu taikoma intrauterininė inseminacija – spermatozoidų įšvirkštimas į partnerės gimdą. Toks metodas taikomas tik tuomet, kai partnerės bent vienas kiaušintakis yra pratekantis.
Jei kiti nevaisingumo gydymo būdai nepadeda, vyro sperma yra ypač prastos kokybės arba moters kiaušintakiai nepratekantys, atliekamas pagalbinis apvaisinimas IVF metodu – embrionas užsimezga laboratorijoje ir perkeliamas į moters gimdą.
– Dar pasitaiko gandų, kad nevaisingumo problema pasaulyje didėja dėl pagalbinio apvaisinimo, po kurio esą gimsta nevaisingi vaikai. Ar tai tiesa?
– Tai netiesa, nes pirmieji pagalbinio apvaisinimo būdu pradėti kūdikiai jau įkopė į ketvirtą dešimtį ir turi savų, natūraliai gimusių vaikų. Po pagalbinio apvaisinimo gimę vaikai niekuo nesiskiria nuo pradėtų natūraliai, nebent jie gali būti šiek tiek pranašesni prieš kitus, nes į motinos gimdą paprastai perkeliamas geriausias embrionas. Kita vertus, natūraliomis sąlygomis irgi išgyvena tik geriausi, stipriausi embrionai.
