Apie ką mes čia…
Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, jame dalyvavęs fotografas Tomas atvyksta į nedidelį miestelį uždarbiauti. Jis turi padaryti miestelio gyventojų ir jų mirusių nuo ispaniško gripo giminių nuotraukas. Tačiau visai netrukus vyras susiduria su antgamtinėmis jėgomis, kurios neleidžia jam ramiai dirbti ir priverčia jį sužinoti visą tiesą apie miestelį, jo gyventojus ir tragediją, kuri ir tapo visų jo košmarų priežastimi.
Kūrinio turinys
Esu matęs nemažai vengriškų filmų, tačiau šios šalies kinas nelabai mane traukia, todėl netgi ir pasirodžius kokiame nors „Kino Pavasaryje“ vengriškam filmui, beveik visada jį aplenkiu. Kodėl? Nes tai pernelyg pilki, niūrūs, monotoniški ir pesimizmu dvelkiantys projektai, su kuriais elementariai nesinori man gadinti nuotaikos. Ir šis režisieriaus Petero Bergendy filmas irgi patenka į mano vengriško kino apibrėžimą. Bet čia yra vienas svarbus aspektas – žanras, kuris mano paminėtus trūkumus paverčia į didžiausią pliusą, nes būtent šiame žanre niūrumas bei pesimizmas yra itin svarbiais įrankiais, suteikiant juostai kraupų pavidalą.
Tiesa, yra dar vienas milžiniškas niuansas, kuris galimai privers kai kuriuos standartinių siaubo filmų gerbėjus gailėtis pasirinkus šią juostą peržiūrai. Ir čia kalbu apie arthausinį kinui būdingą stilių, kuris nesuteikia jokios pramogos. Todėl kam nepatinka lėti, pilki ir keistai atrodantys dėl kino kūrėjų asmeninės vizijos siaubo projektai, patarčiau tiesiog aplenkti šią juostą, nes peržiūros metu tikėtina nuobodžiausite.
Savo ruožtu man filmas susižiūrėjo neblogai, nors ir negalėčiau pasakyti, kad tai yra tikrai toks baisus pasakojimas. Intriga čia kaip ir yra, bet ji atskleidžiama jau įpusėjus siužetui, o ir pats smagumas filme prasideda tik finaliniame akte, kurį pagyvina susidūrimas su blogiu. Visa kita čia atrodo kaip kažkokia ekspozicija. Jos metu žiūrovui yra pristatoma miestelio, kuriame vyksta pagrindinis veiksmas, istorija. Tiesa, šiuo atveju filmas turi savotišką privalumą, nes viskas, kas jame vyksta, yra neblogai bei tikroviškai įvyniota į istorinį laikotarpį. Tai leidžia pamatyti ne tik pokarinę situaciją, bet dar ir suvokti, kaip tuo laikotarpiu gyveno žmonės ir kaip jie reagavo į vieną ar kitą gyvenimo situaciją.
Filmo personažai visai neblogi, nors man asmeniškai nei vienas iš jų per daug neįsiminė. Tiesiog jų arkos buvo pateiktos tvarkingai, bet jie patys kaip asmenybės nekėlė čia didesnės simpatijos, kad būtų galima už juos sirgti ar jaudintis dėl jų likimo.
Ir manau to užteks susidaryti pirminį įspūdį apie šią vengrišką siaubo žanrui priklausančią juostą. Kitaip jau tektų man eiti lengvesniu būdu ir „spoilerių“ pagalba atskleisti didesnius pliusus bei minusus, o to daryti tikrai nesiruošiu. Tad pasižiūrėti dėl bendro išprusimo galima, bet tikėtis kažko originalaus, gąsdinančio bei netikėto tikrai nereikia.
Techninė juostos pusė
Dėl ko galėčiau pagirti šią juostą, tai dėl praktinių efektų ir kelių neblogų scenų, kuriose buvo panaudoti specialieji efektai. Muzika niūri, bet ne itin sugebanti išlaikyti siaubingą atmosferą ekrane, o kameros darbas mano akimis truputį šlubavo dėl chaotiškų operatoriaus manevrų. Užtat meninis apipavidalinimas ir produkcijos dizainas be priekaištų, nes ekrane mes galėjome pamatyti tikrovišką rodomo laikotarpio atvaizdą su jam būdingomis dekoracijomis ir rūbais.
Aktorių kolektyvinis darbas
Aktoriai filme vaidino įtikinamai. Patiko man ir Viktoras Klemas, patiko ir jam talkinanti jauna Fruzsina Hais. Ekrane jie sukūrė neblogą duetą, nors jau kaip rašiau anksčiau, charizma jų suvaidinti personažai nepasižymėjo. Kiti filmo aktoriai irgi buvo savo vietoje, bet išskirti kažko šiuo atveju tiesiog negaliu.
Verdiktas
„Post Mortem“ – arthausinis vengrų siaubo trileris, kuris kaip ir priklauso tokio tipo kinui yra lėtas, pilkas, kartais monotoniškas ir netgi slegiantis. Tačiau finalinis aktas, kuriame galima atrasti nemažai siaubo elementų ir išties neraminančius vaizdus, paperka, o tai ir gelbėja šią juostą nuo nuobodulio bei kartu pateisina siaubo žanro vardą.
