– Papasakokite, kaip atsidūrėte JAV?
– Taip susiklostė, kad iš Lietuvos atsiradau Norvegijoje. Ten gyvenau 6 su puse metų. Pradėjau savo kaip šefės karjerą. Gavau labai stiprius pagrindus iš geriausių pasaulio šefų. Užaugau ten ir kaip asmenybė, ir kaip šefė. Po to dėl asmeninių priežasčių nutariau kraustytis į JAV.
– Seniai norėjote būti šefė?
– Taip. Man buvo ketveri metai, kai pasakiau, kad užaugusi turėsiu savo restoraną. Baigusi mokyklą Lietuvoje pradėjau studijuoti ekonomiką. Įsidarbinau restorane. Tai buvo naujas restoranas. Po pusės metų savininkas paklausė, ar nenorėčiau tapti vadove. Paklausiau, ar jis juokauja, juk man tik 19 metų, man rytoj svarbus egzaminas. Aš gi nieko nemoku. Bet galiausiai iššūkį priėmiau. Nuo to viskas ir prasidėjo. Buvau atsakinga už viską. Jei šefas neateidavo, stodavau į jo vietą. Greitai mokiausi, klausinėdavau, kaip ką reikia daryti, prašydavau pamokyti.
– Paskui išvykote į Norvegiją, o iš ten – į JAV?
– Taip. Nuvykusi į Norvegiją pradėjau savo kaip privačios šefės karjerą, o atvažiavusi į Ameriką, turėjau pradėti viską nuo nulio. Pirmus metus, kol susitvarkiau visus dokumentus, užtruko. Bet galiausiai reikalai pajudėjo. Savo patiekalus pradėjau kelti į socialinius tinklus. Mane pastebėjo vienas restoranas ir pasiūlė prisijungti. Tai buvo modernus prancūzų restoranas. Šalia vysčiau savo kaip asmeninės šefės karjerą. Paskui man pasiūlė darbą „Waldorf Astoria“ restorane. Tai vienas didžiausių ir prabangiausių poilsio kompleksų visoje Arizonoje. Padirbau ten, kol galiausiai supratau, kad reikia rinktis: ar dirbti sau, ar dirbti kažkam kitam labai daug valandų per parą. Tas daug – tai 16 valandų. Iš tiesų šefo darbas yra labai intensyvus, kupinas iššūkių. Tu turi visada įrodinėti, kad esi verta tos pozicijos ypač, kai esi moteris. Po ilgų svarstymų, nusprendžiau dirbti sau.
– Kaip suprantu, pradėjus dirbti sau, darbo laikas nepamažėjo?
– Dabar bent jau esu pati už jį atsakinga. Gali būti, kad viena diena bus intensyvi, kita laisvesnė. Be to, dirbdama sau, galiu subalansuoti darbą ir asmeninį gyvenimą, ko JAV visai nėra. Viskas priklauso nuo tavęs, jei tu moki, tau pasiseka, padarysi. Atvykus po Norvegijos man dėl to buvo toks kultūrinis šokas. Norvegijoje gyvenimo ir darbo balansas yra labai geras. Valstybė užtikrina, kad turėtum atostogas ir pan. Bet JAV viskas kitaip. Čia įsidarbinęs, gauni socialinį draudimą, vieni darbdaviai duoda sveikatos draudimą, kiti – ne. Sakydama „duoda“, turiu omeny duoda pasiūlymą jį nusipirkti. Dėl atostogų, amerikiečiams labai normalu turėti 2 savaites atostogų per metus. Man po Norvegijos 5 savaičių buvo, švelniai tariant, įdomu. Ne dėl to, kad labai norėjau atostogauti, bet kai sukuri šeimą, pradedi kitaip galvoti, reikia balanso. Taigi pradėjau žiūrėti, kad ir aš, ir vyras labai daug dirbame, beveik nesimatome. Man taip netiko. Aš norėjau matyti vyrą, draugus, šeimą, namus. Kai dirbi sau, tą gali pasiderinti.
– Ar lengvai pavyko rasti bendrą kalbą su amerikiečiais?
– Norvegija mane išmokė nuraminti savo karštą temperamentą, užaugino mane kaip asmenybę. Amerikoje žmonės išties labai malonūs, bet negali apsigauti, nes daug kur viskas paremta pinigais. Kita vertus, kaip minėjau, viskas priklauso nuo valstijos. Tarkime, Kalifornijoje žmonės linkę labiau rūpintis savo sveikata, daug sportuoja, yra aktyvesni, ten kitoks požiūri į maistas, į bendravimą. Arizonoje žmonės daug paprastesni, atsipalaidavę. Niujorke – tiesesni, nuolat skubantys. Kita vertus, daug kas priklauso ir nuo tavęs pačio – kaip bendrausi tu, taip – ir su tavimi.
– Dirbate aptarnavimo sferoje. Kiek aptarnavimo kultūra skiriasi JAV ir Europoje? Ar išties klientas visada teisus?
– Amerika yra labai didelė šalis ir kiekviena valstija turi savo niuansus, savo mentalitetą. Kas galioja Arizonoje, gali negalioti Niujorke ar Kalifornijoje. Kaip ir Europoje: kas galioja Norvegijoje, negalioja Prancūzijoje. Labai dažnai žmonės Ameriką suabsoliutina. Be abejo, klientas yra labai svarbus, bet tu gali su juo kalbėti, jam patarti. Aš manau, kad jei žmogus moka pinigus, nesvarbu kokius, jis nori už juos gauti geriausia, ką gali. O kad atsiranda visokių žmonių – žinoma. Gal didesnis skirtumas tarp JAV ir Europos yra tas, kad Amerikoje klientai dažnai nori „susitarti“, išpešti nuolaidą. Kai mano vyras atvažiavo į Norvegiją, jam buvo keista, kad čia nėra jokių sandėrių, ateini ir moki visą kainą. Amerikoje kitaip.
– O kai dėl sveiko maisto. Ar įmanoma sveikai maitintis Amerikoje?
– Greito maisto kultūra čia tikrai egzistuoja. Yra labai daug smagių greito maisto restoranų. Bet maistas ten yra pripildytas daug krakmolo, kukurūzų sirupo, kas žmones pučia. Jie stambėja. Gyvenimas apsiverčia: diabetas, širdis, antsvoris. Aš perėjau per tą savo kailiu. Dėl to pradėjau stipriai domėtis sveika mityba, baigiau mitybos trenerės specialybę. Vis dėlto restoranų, kur gali sveikai maitintis, tikrai yra. Be abejo, organiški produktai, kaip ir visur pasaulyje, yra brangesni. Jų nėra daug. Niujorke gal daugiau, Arizonoje – mažiau. Nuvykus į Las Vegasą su sveiku maistu turėsite problemų, nes ten visi atvažiuoja palošti ir gerai praleisti laiką, valgo bet kur, nesveikai. Pamenu, kai laikiausi itin griežtos dietos, vienoje kavinėje paprašiau padaryti kiaušinienę vien iš baltymų, man atnešė tokią popierinę kiaušinienę. Be to, daug kas nėra šviežiai supjaustyta. Restoranai perka jau supjaustytas salotas, daržoves. Dėl to nukenčia kokybė. Prabangūs restoranai siūlo patiekalus, pagamintus nuo nulio, bet tada ir kaina didesnė.
– Jums teko gaminti patiekalus ir svarbiems asmenims, tiesa?
– Taip, jau nuo karjeros pradžios man taip pasisekė. Kai dar dirbau restorane Lietuvoje, aptarnavau prezidentą Valdą Adamkų. Neseniai gavau pasiūlymą padaryti pietus prezidentui Gitanui Nausėdai ir jo delegacijai. Teko ruošti vakarienę privačiame lėktuve JAV viceprezidentei Kamalai Harris. Šalia to yra didelis sąrašas garsių ir turtingų žmonių, bet negaliu visų pavardžių sakyti dėl kontraktų.
– Pati namuose sau gaminate?
– Taip. Namuose gaminu lietuvišką maistą. Arizonoje lietuviškų restoranų neturime, o to maisto aš pasiilgstu. Labai mėgstu balandėlius, lietuviškas sriubas. Vaišinu ir draugus. Restoranai atsibosta. Mano vyras irgi labai skaniai gamina, nors jis ir nėra šefas.
– Ar JAV yra jau paskutinė jūsų stotelė?
– Niekada nesakyk „niekada“. Kaip bebūtų, jau daugelyje šalių esu pagyvenusi. Amerika yra labai didelė ir ji tikrai yra galimybių šalis, bet be darbo nieko nebus.
