Lietuva vėl stovi kryžkelėje. Nepaisant horizonte aidinčių salvių ir tiesiogiai transliuojamo karo siaubo, dabar ji yra tokia saugi, kokia nebuvo niekada. Jei mums teks gintis, darysime tai kaip bet kuri kita NATO šalis – efektyviai, efektingai ir koordinuotai. Tačiau dabar mums teks susitaikyti su kita invazijos forma. Čia toliau mažės lietuvių, bet nuo šiol nuosekliai daugės kitataučių.
Tai – neišvengiama ir nepriklauso nuo mūsų jausmų. Nuolatinė emigracija, mažas gimimų skaičius ir didelis mirčių skaičius Lietuvoje 2021 metais lėmė dar neregėtą iki šiol populiacijos nykimo tempą. Tiesa, prasidėjo tai, kas ateityje tik didės – masinis kitų tautybių atstovų atvykimas. Irakiečių ir kitų hibridinio karo pabėgėlių srautai pernai buvo niekis palyginti su tuo, kas atvyks iš kaimyninių slavų valstybių.
Istorikų duomenimis, plečiantis LDK, didėjant jos plotams ir gyventojų skaičiui, lietuvių nuošimtis nuosekliai mažėjo – nuo 90 proc. 1260 m. iki 80 proc. XVI amžiuje. Mūsų laikais Lietuvos geografinių sienų pokyčiai mažai tikėtini, nebent po karo būtų paprašyta laikinai administruoti Karaliaučių. Tačiau demografiniai procesai nesikeis. Todėl tie, kurie per šventes mėgsta pašūkauti „Lietuva – lietuviams“, turės susigalvoti kitų lozungų. Arba pakeisti požiūrį.
Etniniai lietuviai turės susitaikyti su faktu, kad mūsų triskart už Olandiją didesnė valstybė turės priimti kitus žmones, kurie padės jai išlikti konkurencinga ir gyvybinga. Daugybę kitų ir kitokių. Bet prieš tai Lietuva turės padaryti svarbius namų darbus. Tam, kad neįsileistų Trojos arklio. Būtina apgalvoti procesus ir sukurti mechanizmus, kurie padėtų filtruoti, registruoti ir integruoti atvykstančius pabėgėlius.
Dabar mums atrodo viskas aišku ir paprasta. Bėga žmonės iš Ukrainos. Mes susitelkiame, kad padėtume ir palengvintume jų kančias. Taip daro visi civilizuoti Ukrainos kaimynai ir gyvenantieji atokiau. Šios savaitės parodė, kad mūsų visuomenė geba susitelkti, surinkti humanitarinės pagalbos, suteikti laikinus būstus. Nelegalių imigrantų krizės pamokyta valdžia geba valdyti procesus ir priimti dideles grupes (tiesa, vis dar mažas, palyginus su kitomis valstybėmis).
Užimtumo tarnyba sako, kad būtina kuo daugiau atvykstančiųjų išmokyti lietuvių kalbos. Tai daroma siekiant, kad ukrainiečių integracija būtų kuo sklandesnė, kad jie galėtų imtis kuo įvairesnių darbų, kurių pas mus jau senokai nėra, kam dirbti. Kol vyks karas, čia bus daugiausia moterų, vaikų ir pagyvenusių žmonių.
Vėliau jie arba grįš į nuniokotą tėvynę, arba liks čia. Tada pasikvies savo vyrus, brolius. Sprendimas priklausys nuo gyvenimo sąlygų, kurias ukrainiečiai pajėgs susikurti. Aplinkos, kurioje gyvens jų šeimos. Viena vertus – tai šansas šiems nelaimės ištiktiems žmonėms. Antra vertus – tai galimybė Lietuvai, kuri jau senokai yra per tuščia ir per lėta, kad išlaikytų pasaulio ekonomikos tempus bei poreikius.
Laikas gydo žaizdas ir kasdienybės dulkėmis padengia pačius ryškiausius įspūdžius. Karas baigsis Rusijos pralaimėjimu, diktatorius bus nuverstas, o sugriauta Ukraina – atstatyta. Prireiks milijardų eurų ir milijonų darbo rankų. Dalis ukrainiečių sugrįš namo, bet daug jų liks čia. Jie perkels dalį savo tradicijų, kultūros ir mentaliteto. Lietuva, tris dešimtmečius kovojusi su sovietiniu palikimu, korupcija bei kitomis to įšalo bėdomis, turės būti kantri, išmintinga ir atsargi. Dabar neminėsiu tautybių, bet kaskart Vilniuje įsėdęs į svetimšalio pavežėjo automobilį nusiteikiu nuotykiams: važiavimui per raudoną šviesą, nepraleidžiant pėsčiųjų, viršijant greitį. Ir tą piktoką nuostabą balse: „Ko čia pypsit, normaliai viskas...“
Labai norisi tikėti, kad valdžia supranta ne tik galimybes, bet ir grėsmes, tačiau regėdamas ministrės krykštavimus dėl „tūkstančių IT specialistų“ iš Rusijos atvykimą į Lietuvą kažkodėl tuo labai abejoju. Nesu iš tų, kurie regi čia mirtiną pavojų nacionaliniam saugumui, tačiau taip pat suprantu, kad tiesiog negalime sau leisti tokio primityvaus mąstymo. Neturėtume rašyti lygybės ženklo tarp ukrainiečių, kurie bėga nuo mirties, ir tų rusų (baltarusių), besitraukiančių nuo gyvenimo nepatogumų.
Taip, jie turbūt yra geri specialistai, kurie praverstų Lietuvos darbo rinkai. Jie sako, kad nenori karo, kad traukėsi nuo Putino ar Lukašenkos režimų. Bet daro tai tik dabar, kai pasidarė nepatogu užsidirbti ten, kur gimė, užaugo ir daugybę metų dideliais kiekiais vartojo neurolingvistinės propagandos produktus.
Ko gero, tarp jų yra daug padorių žmonių, tačiau neišvengiamas nuošimtis ciniškų prisitaikėlių ir (tikėtina) žvalgybos agentų. Kiek jų įsileisti, kaip išfiltruoti, o paskui stebėti – jau mūsų kontržvalgybos bei kitų spec. institucijų reikalas. Labai noriu tikėti, kad jie visa tai mato ir iki galo supranta. Tačiau regėdamas vis dar aktyviai veikiančius antivalstybinius portalus ir niekaip už grotų nepasiunčiamą Paleckį, abejoju valstybės imuninės sistemos veiksnumu.
Tiesa, vienas filtras jau veikia. Tai – pačių į Lietuvą vykstančių rusų šalies pasirinkimas. Tie, kurie nori ramiai palaukti „kol viskas aprims“ – renkasi kitas kryptis. Visų pirma, Izraelį, kur dabar knibžda apolitiškų, bet iš esmės režimui palankių rusų, aplink save skleidžiančių specifinį niekinamą požiūrį į kitas tautas ir savo pranašumą. Dar yra NVS šalys, kur jie jaučiasi kažkiek savi, arba rusų piniguočiams tradiciškai palankus Kipras. Tuo tarpu tie, kurie ryžtasi persikelti į vieną aršiausių Putino režimo kritikių Lietuvą, turėtų suprasti aplinką, kurioje teks gyventi ir dirbti.
Po vasario 24 – osios iš Rusijos pabėgę žmonės, kurie iki tol nebuvo persekiojami savo šalyje, svetur geriausiu atveju gali tikėtis neutralaus ir atsargaus priėmimo. Užuojautos nebus. Pyktį užgniaužti sugebės ne visi. Jie asmeniškai galbūt ir niekuo neprisidėjo (bet ir netrukdė) kylant rusiškojo fašizmo bangai. Jie turi nusiteikti kolektyvinei atgailai, panašiai į tą, kurią teko ištverti nacistinės Vokietijos piliečiams po Antrojo pasaulinio karo. Ne parodomajai, bet nuoširdžiai atgailai, suvokiant, kas visgi nutiko šalyse, kur užaugo ir subrendo šitas kraštutinis blogis.
Kita bėgančiųjų banga į Lietuvą gali plūstelėti iš Baltarusijos, pastaraisiais metais pavirtusios Kremliaus skuduru. Žaisdami rusišką ruletę gudai tolokai pažengė kurstydami ugnį ir kitame žaizdre. Jų propaganda yra rimtai nusitaikiusi į LDK istorijos perrašymą bei paruošusi dirvą teritorinėms pretenzijoms į senąją Lietuvos simboliką, valdovus ir net dabartines žemes. Lukašenkos greitai neliks, tačiau jų tapatybės suvokimas ir giluminis požiūris į Lietuvos valstybę niekur nedings. Mes žinome, kuo baigėsi Vakarų tikėjimas gerais slavų respublikų valdovais po SSRS žlugimo. Tai – ne tik valdovų, tai – neįvykusių tautų, pavirtusių orkų miniomis, problema. Ji neišsispręs prasmegus Mordoro valdovui ir jo parankiniui.
Kadaise kunigaikštis Gediminas laiškais kvietė riterius, ginklanešius, prekiautojus, gydytojus, kalvius ir kitus amatininkus atvykti į LDK, imtis ūkinės veiklos ir išpažinti tikėjimą be jokių apribojimų. Dabar mums irgi reikia darbščių žmonių. Aplink liepsnojant karo laužams, Lietuva gali tapti naujuoju tautų kultūros, ūkio, mokslo centru. Su sąlyga, kad viską darys devynis kartus pamatavusi ir tik tada nukirpusi.
