Atsikračiusi baimių ir stereotipų, Kamilė šiandien džiaugiasi savo pasirinkimu, o labiausiai ją įkvepia žinojimas, kad turint pakankamai užsispyrimo ir noro, galima įgyvendinti visus užsibrėžtus tikslus.
– Sėkmingai baigėte Vilniaus „Saulės“ gimnaziją, gavote net du šimtukus už valstybinius matematikos ir anglų kalbos egzaminus, tad studijų pasirinkimų galimybės jums atsivėrė itin didelės. Kodėl pasirinkote likti gimtajame Vilniuje ir studijuoti būtent genetiką?
– Dar besimokant mokykloje turėjau gana daug pomėgių, itin patiko įvairūs tikslieji mokslai, tokie kaip biologija, chemija bei matematika. Turėjau progą dalyvauti įvairiose užklasinėse veiklose, o vienoje iš jų pradėjau gilintis į biochemiją, ir ypač genetiką. Tad atėjus laikui rinktis studijas ilgai nedvejojau ir pasirinkau būtent Vilniaus Universiteto genetikos bakalauro studijas.
Tačiau įveikusi pirmąjį studijų semestrą supratau, kad nors ir studijos man patinka, norėčiau plėsti savo žinias ir gilintis į šiek tiek mažiau populiarią sritį – bioinformatiką. Pasinaudodama studijų galimybėmis, antrajame kurse pradėjau gretutines bioinformatikos studijas, kurių metu susipažinau su keliais baziniais programavimo aspektais. Pamenu, pirmos kelios savaitės buvo itin sudėtingos, nesupratau, ar pataikiau į teisingą vietą ir gal IT – visai ne man. Visgi pirmą kartą teisingai atlikus dėstytojo pateiktą užduotį „užsikabinau“ ir su kiekviena nauja įveikta užduotimi, programavimas man pradėjo atrodyti vis labiau įdomus ir nebe toks baisus.
– Kada įvyko tas didžiausias lūžis, kai jau tikrai supratote, kad vis dėlto norite keisti savo pasirinktą sritį?
– Didžiausias lūžis įvyko tada, kai trečiojo kurso metu prisijungiau prie Vilnius iGEM komandos kaip IT grupės narė. Ruošiant sintetinės biologijos projektą, per metus turėjome išauginti mini start-up’ą – atlikti mokslinę straipsnių analizę, ruošti tyrimus, iškomunikuoti mūsų idėją plačiajai visuomenei ir visa tai publikuoti projekto internetiniame tinklalapyje. Nors prisijungiau turėdama aiškų išsikeltą tikslą prisidėti kaip bioinformatikė, dėl komandos sudėties pokyčių teko vos per kelis mėnesius išmokti dirbti kaip „Front-end“ programuotoja: kurti interneto svetaines, bei jas vizualiai apipavidalinti, pagal dizainerio kurtus piešinius. Būtent tada ir supratau, kad IT mane be galo žavi, nes iki tol mano įsivaizdavimas apie šią sritį buvo itin siauras. Visgi projektui besibaigiant supratau kad labai noriu mokytis toliau, tačiau nebuvau tikra, ko būtent noriu, nes medžiagos internete buvo apstu, o tai pradedančiajam – yra labai gluminantis faktorius.
– Nusprendėte įgyti tvirtus programavimo pagrindus, įstojote į „Sourcery“ akademiją, skirtą jauniesiems programuotojams? Kaip sekėsi derinti visas veiklas ir kas kėlė daugiausia iššūkių?
– Pradėjau domėtis įvairiais kursais ir socialiniuose tinkluose aptikau skelbimą į „Sourcery“ akademiją, kuri man, studentei, itin tiko, kadangi buvo nemokama ir sudarė galimybes derinti paskaitas tiek su studijomis universitete, tiek su darbu, tad nieko nelaukusi užsiregistravau. Iš pradžių tikrai jutau šiokią tokią baimę, kad man trūksta teorinių bei praktinių žinių, tačiau įdėjus daugiau pastangų ir užsispyrimo, su kiekviena diena pradėjau jaustis vis tvirčiau.
– Kaip į šiuos kardinalius pokyčius sureagavo šeima? Galbūt buvo pasvarstymų ar tėvų lūkesčių prisidėti prie šeimos restoranų verslo vystymo?
– Didelio nepasitenkinimo šeimoje šis pokytis tikrai nesukėlė, tačiau turiu pripažinti, tėtis retkarčiais dar pasvajoja, kad grįžčiau į genetikos ir mokslo kelią. Šeimoje esu vienintelė pasirinkusi IT sritį, tačiau ne vienintelė, kuri domisi ir nusimano technologijų srityje. Mano mama tiek namuose, tiek darbe yra neoficiali IT ekspertė – mėgsta diegti ir naudotis naujausiomis technologijomis, į ją visi kreipiasi, kai tik iškyla kokia problema su interneto ryšiu ar operacinėmis sistemomis ir t.t. Jei ne dabartinė karjera šeimos versle, manau, kad ji būtų puiki techninio palaikymo specialistė.
Na, o tiek mokyklos, tiek ir universiteto studijų metu tėvų restorane teko darbuotis padavėja, tėtis dar ir dabar norėtų, kad grįžčiau. Kartais pajuokaujame, kad tėvams išėjus į pensiją, mano sesė arba aš turėsime perimti šeimos verslą, tačiau dar prieš jį pradedant, mano tėvai sutarė, jog tai neturėtų keisti mūsų su sese karjeros planų ar daryti įtaką mūsų mokslams, tad stipraus spaudimo dėl to niekada nebuvo.
– Kas šiuo metu jums įdomiausia pradėjus šį naują etapą?
– Pradėjus programuotojos karjerą supratau, kad kiekviena diena yra skirtinga – dirbi prie vis kitų užduočių, sprendi vis kitas problemas. Ši profesija yra dėkinga tuo, jog niekada nebus taip, kad žinosi ir mokėsi viską, kadangi ji labai sparčiai kinta. Įmonėje turime galimybę vieną dieną per mėnesį skirti savarankiškam mokymuisi – šiuo pasiūlymu noriai naudojasi tiek mano kolegos, tiek aš.
– Kaip manote, kodėl universitetuose, IT studijose ir visame technologijų sektoriuje, vis dar dominuoja vyriškosios lyties atstovai? Kodėl, pavyzdžiui, mokykloje jums nebuvo kilusi mintis tapti programuotoja?
– Manau, kad nemažai tam įtakos turi populiarioji medija, filmai, serialai, knygos bei bendras įsitikinimas, kad tikslieji mokslai yra labiau vyriška sritis, o socialiniai – moteriška. Netgi ir pačiuose tiksliuosiuose moksluose turime moteriškąją ir vyriškąją sritis – biomokslai ir IT atitinkamai. Lietuvoje moterys mokslininkės sudaro apie 60 proc. visų mokslininkų, o programuotojos – apie 35 proc. Įdomu tai, kad „Statistos“ duomenimis pagal abi šias statistikas Europoje esame pirmieji ir tai jau tikrai džiugina.
Pagrindinė priežastis, kodėl susidomėjimą IT pati atradau tik studijų metais buvo ta, jog mokykloje net nebuvo atėjusi į galvą mintis būti programuotoja. Žinojau, kad tokia profesija egzistuoja ir kad ji yra populiari, tačiau dėl artimoje aplinkoje suformuotos nuomonės ji man atrodė sausa, nekūrybiška ir labai „nemergaitiška“. Visgi, šiandien suprantu, kad yra priešingai – IT nėra tik programavimas sėdint tamsiame kambaryje, kaip gali parodyti populiarūs filmai. Tai ir problemų sprendimas, bendradarbiavimas su komandos nariais, kūrybinių idėjų įgyvendinimas ir t.t. IT žavi tuo, kad kiekvienas(-a) gali rasti sau patinkančią sritį joje. Mėgstantys(-čios) kurti gali tapti grafikos dizaineriais, dirbti su žmonėmis bei vesti juos į priekį – tapti projektų vadovais ir dar begalė kitų sričių.
– Ar manai, kad merginas, moteris reiktų labiau padrąsinti rinktis IT sritį? Ar teko susidurti su stereotipu, kad geri IT specialistai – tik vyrai?
– Manau, kad pirmiausia norėčiau padrąsinti tiesiog pasidomėti kas yra tas IT, galbūt paieškoti aplinkoje esančių šios srities atstovų, kurie galėtų pasidalyti savo asmenine patirtimi ir svarbiausia – neužsidaryti savo komforto zonoje. Kaip ir bet kurioje srityje, ten, kur jautiesi kaip mažuma, dažnai pradedi save nuvertinti ir save teisti griežčiau, tačiau pažvelkime į istoriją – vienos pirmųjų programuotojų buvo moterys, o iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos beveik didžioji dauguma programuotojų buvo vien tik moterys.
– Kaip manai, kas pasikeitė?
–Yra kelios priežastys, tačiau vieną įdomesnių radau skaitydama apie 1966 metais publikuotą straipsnį, kuriame buvo rašoma, kad geriausi programuotojai yra intravertai vyrai. Šis tyrimas buvo atliktas analizuojant 1400 žmonių, iš kurių 1200 buvo vyrai, tačiau nepaisant netikslaus eksperimento planavimo, rezultatai paplito plačiai ir yra taikomi iki šiol. Kita populiari nuomonė yra ta, kad moterys yra švelnesnės, daugiau bendraujančios, tad visą dieną sėdėti prie kompiuterio – ne joms. Visgi, retas šiuolaikinis programuotojas visą darbo dieną praleidžia prie kompiuterio, o ir moterys yra skirtingų charakterių ir savybių bei puoselėja labai skirtingus pomėgius.
– Ką norėtumėte pasiekti IT karjeros srityje ar planuojate savo gyvenimą ir toliau sieti su programavimu?
– Šiuo gyvenimo metu planų keisti karjeros kryptį neturiu, tačiau drąsiai teigti, kad visą savo gyvenimą žadu sieti su IT – taip pat negaliu, kadangi dar prieš kelerius metus tvirtai galvojau apie genetikės karjerą – planai keičiasi. Mano asmeninis tikslas yra nesustoti mokytis ir tobulėti, tad kol jaučiu, kad tai darau – esu labai laiminga. Kartais susimąstau apie tai, kad dar prieš dvejus metus neturėjau net bazinių interneto svetainių programavimo žinių, o dabar jau daugiau nei metus dirbu profesionalioje įmonėje prie vieno iš didžiausio organizacijos projekto. Taip pat jau pakilau laipteliu aukštyn. Tad mane vis dar įkvepia žinojimas, kad turint užtektinai užsispyrimo ir noro, galima įgyvendinti visus savo užsibrėžtus tikslus.
