Pažiūrėkime, kokie yra moterų lūkesčiai. Ne ta prasme, ko moterys visą laiką norėjo iš vyrų - norėjo jos, žinoma, meilės ir šilumos. Bet ko jos tikėjosi, t.y., ką laikė norma?
Senais patriarchato laikais moterų lūkesčiai buvo paprasti. Vyras būdavo stiprioji lytis, jis aprūpindavo moterį palikuoniais, būstu, savo vyriška ištverme ir jėga, maistu ir impulsų kontrole. Kas čia dar per kontrolė? O tai labai paprasta. Moterys, kaip ir vyrai, ir anksčiau nebuvo prieš pasižvalgyti “į šoną”, tad vyrai apimti pavydo ar tiesiog profilaktiškai jas mušdavo. Paprotys šis buvo toks senas, kad jį net įrašydavo į įstatymų rinkinius, o jei vyras mušdamas sužalodavo moterį, jį išteisindavo. Na, neištikimas moteris ir dabar žiauriai baudžia kai kuriose islamo šalyse. O neištikimus vyrus išteisina.
Jokiu būdu nesakome, kad tai gerai. Tačiau šiuose papročiuose yra aiškumas. Moterys žino, ko gali tikėtis iš vyrų. Ir šis tikėjimasis, šie lūkesčiai jų kraštuose artimesni tikrovei, nei tarkime toks: ”aš turėsiu meilužį, o vyras mane supras, dėmesingai išklausys ir man atleis”. Jei kokia nors iranietė ar netgi turkė imtų taip manyti, šie lūkesčiai nepasitvirtintų ir ji žiauriai nukentėtų.
Mūsų pasaulyje moterų lūkesčiai nėra tokie paprasti. Juk mes ne patriarchato laikais gyvename, tiesa? Tačiau ir ne matriarchato. Kažkada istorikai kalbėjo apie “biarchatą”, t.y. abiejų lyčių viešpatavimą. Tačiau kažin ar jis atėjo. Atėjo kitokie - nepilnų šeimų - laikai. Ir augančios tokiose šeimose mergaitės prisižiūri visokių vaizdelių, kad moterys – jų mamos - gali gyventi išsiskyrusios su vyrais, kad jos gali iš vis auginti vaiką be vyro, arba kad jos gali gyventi su vyru, kuris nėra šeimos galva. Ko tuomet jos tikisi iš būsimo sutuoktinio?
Štai , tarkime, ko tikisi šiuolaikinė moteris iš vyro, jei augo be tėvo.
Pirmas variantas: jai mama sakė, kad visi vyrai - tai tik patinai išdavikai, ir iš viso nieko iš jų tikėtis neverta. Ji gyvena viena, kaip ir jos motina. Kol nevėlu, ji pastoja ir pasigimdo sau vaiką. Tam atvejui jos gyvenime atsiranda laikinas vyriškis, galbūt netgi koks nors ”vietinis niekšelis”, kurį ji taip ir vadina savo augančiam vaikui. Čia lūkesčiai labai adekvatūs - “niekšelis ir yra niekšelis”. Ciniška, bet teisinga.
Antras variantas: ji nori gyvenimo, kuris kraštutinai skirtųsi nuo jos motinos gyvenimo. Ji renkasi ne paprastą vyrą, o idealų, kadangi paprasto, neidealaus tėvelio jos šeimoje nebuvo. Jos išrinktasis turi būti toks:
Gražus, seksualus, bet ištikimas ir romantiškas;
Rūpestingas, ūkiškas, darbštus, bet intelektualus ir apsiskaitęs;
Vyriškas, ryžtingas, bet supratingas ir švelnus;
Taupus, besirūpinantis pajamomis, tačiau linksmas, ne šykštus, mokantis pramogauti.
Kodėl visur čia rašome “bet”?
Todėl, kad didesnė tikimybė, kad labai gražus ir seksualus vaikinas negalės būti ištikimas, nes jo norės ir kitos merginos;
Todėl, kad rūpestingas ūkininkas galbūt nebus labai intelektualus ir apsiskaitęs;
Todėl, kad parėjęs po sunkaus darbo namo jis kvepės ne odekolonu, o prakaitu, ir neskaitys, o gers alų;
Todėl, kad aukštas testosterono kiekis, skatinantis antrinius lytinius požymius, tame tarpe ir “vyriškumą”, deja, neskatina supratingumo ir švelnumo.
Todėl, kad labai taupus vyriškis dažnai būna “zanūda”, kuris negali išleisti lito pramogai, jei jam ji atrodo “nerimta”.
Taigi šitos - ne ciniškos - moters lūkesčiai aiškiai kertasi su realybe. Ji nusivilia. Jai norisi kitokio vyro. Tačiau gal jai verčiau suvokti ir pamažinti savo lūkesčius?
Paimkime moterį iš normalios šeimos, kuri turėjo tėvą ir sėkmingai ištekėjo. Ta prasme, jos vyras ne alkoholikas, dirba ir turi kuklią kalbos dovaną. Ko ji tikisi iš jo?
Žinoma, ji ne visuomet nori iš jo visų įmanomų savybių. Neretai ji nori tik kelių. Tarkime, kad vyras su ja kalbėtųsi. Vyrų nekalbėjimu skundžiasi didelė dalis žmonų. Vyrai, sako jų, pareina iš darbo, padeda pinigus ar pirkinius, galbūt pabučiuoja žmoną ir vaikus, ir mano , kad čia jų meilė šeimai baigiasi. Jie įsitaiso prie kompiuterio, televizoriaus ir tyli.
Bet moterims nuo parnešimo namo pinigų, pirkinių ir pabučiavimo kaip tik viskas ir prasideda! Žiūrėkite: jei pas žmoną ateitų paplepėti draugė, pasidėtų pirkinius, pasibučiuotų su ja ir visą valandą tylėtų? Žmona pagalvotų, kad draugė išprotėjo. Tačiau vyrui toks jo paties elgesys atrodo normalus. Tai - patriarchato palikimas, kai vyrai po darbų susirinkdavo... na, nebent su kitais vyrais ir su žmonomis nekalbėdavo!
O štai šiuolaikinei žmonai - tai nebenormalu! Ji atkakliai tikisi, kad jos išrinktasis grįžęs namo kalbėsis su ja taip, kaip kalbėtųsi jos draugė! Kodėl? Todėl, kad jos sąmonėje vyras nebeturi seno “valdovo” statuso. Todėl, kad jos sąmonė - šiuolaikinė, XXI amžiaus moters sąmonė. Ir vis dažniau ir dažniau ji tikisi:
Kad vyras pasižymės emociniu intelektu;
Kad jis vienodai su ja rūpinsis vaikais;
Kad jis pajėgs ją suprasti ir išklausyti - kaip moteris moterį;
Kad jis leis jai vadovauti bent namuose...
Patriarchatinė vyro sąmonė tam nepasiruošusi. Juolab, kad ji sumaišyta su šiuolaikine sekso pramone ir verčia jį tikėtis iš moters gana prieštaringo derinio:
Moteris bus lovoje pasileidėlė, virtuvėje - mama, visuomenėje - aukštuomenės dama.
Jis galės laikyti save šiuolaikišku vyru, tačiau namuose jį gerbs ir klausysis, kaip patriarchato laikais.
Ką daryti ?
Aš čia štai ką pagalvojau. Nusivilkime vienas kitu kuo greičiau. Ir ne į vienas kitą dėkime lūkesčius, o į savo sugebėjimą džiaugtis gyvenimu. Suprantate? Neprisiriškime prie sutuoktinių, jie yra tokie, kokie yra. Žiūrėkime toliau - į tai, ko mes tikimės iš sutuoktinių. Kažkur ten, nematomoje ateities sferoje, yra džiaugsmas, malonumas, palaima. Per sutuoktinius, su sutuoktiniais mes jų ir siekiame - tam ir tuokiamės. Tik ne sutuoktinis yra mūsų džiaugsmas, malonumas ir palaima. Jis kažkiek gali mums padėti. Tačiau šie išgyvenimai - ne jame, o mumyse. Nesiginčykite.
