Vis dėlto, eksperimentiniais tikslais 2019-aisiais, automobiliu grįždama iš Italijos, nusprendžiau išbandyti apdainuotus ir apgiedotus lenkiškus prekybos centrus. Juk jau tada – ir per amžius amžinuosius – tam tikras kontingentas keliais pas lenkus dešrų užsipirkti šliauždavo. Nuomodavosi busikus, traukdavo su tautiečiais pigesnio srėbalo ieškoti ir pasakos apie tai sklisdavo iš lūpų į lūpas.
Svarsčiau tada – kiek mažai kainuoja tų žmonių laikas – o tiksliau, kaip pigiai jie patys jį įsivertina –, kad apsimoka dėl pigesnės sosiskos į dienos kelionę leistis. Taigi, pasidariau pramogą, kuri, kaip vėliau paaiškėjo, tapo galvos skausmu, ir pabandžiau tos žalesnės žolės paieškoti, pabandžiau pagulėti ant jos, pasitrinti ir nugarą pasikasyti.
Galvos skausmas apėmė jau tada, kai neradau ko pirkti pirmose trejose parduotuvėse. Vidutinio dydžio Biedronkoje, Tesco ir Aldi. Kaip ekskursija tai buvo įdomi patirtis – pasiganyti tarp trečiarūšių, rytų Europos rinkai gamintų, kaip sandėlyje išmėtytų produktų, energiją taupančių ir pilkšvą šviesą skleidžiančių lempučių apšvietime. Aiškumo dėlei pasakysiu, kad ieškojau bazinių produktų. Tąkart namuose buvau nesilankiusi porą mėnesių ir šaldytuvas manęs laukė visiškai tuščias. Taigi – duonos, sviesto, kiaušinių, kokio saldumyno, daržovių, sūrio. Neieškojau juodųjų ikrų, krabų ir wagyu jautienos. Sakyčiau, mano pirkinių sąrašas buvo visiškai bazinis ir vidutiniam žmogui tikrai suprantamas.
Praradusi viltį, susiradau geresnį įvaizdį turintį prekybos centrą Varšuvoje – tikėdamasi, jog sostinės gyventojai savo stalui kelia didesnius reikalavimus. Nors produktų sąrašas nešokiruojantis, mano tikslas buvo apsipirkti tokia kokybe, kokią perku namie, Vilniuje. Juk šlamšto už pigiai nusipirkti – tai ne raketų mokslas. Nėra ką lyginti, jei Lietuvoje valgai prabangos produktus, o Lenkijoje perki žemiausių lentynų asortimentą – tai nesiskaito taupymu. Taip patekau į didžiulį sostinės Carrefour.
Įspūdis buvo liūdnas. Žinomų prekių ženklų produktai ir vėl gaminti daugiausiai Rumunijoje, toje pačioje Lenkijoje, nei vienų vokiškos, daniškos ar belgiškos gamybos skalbimo miltelių. Vieša paslaptis, kad net ir pačios Europos rinkos suskirstytos į tas, kurioms privalu duoti kokybę, ir tas, kurioms ką duosi, tas bus gerai.
Už tokį bazinį prekių krepšelį, į kurį nepateko joks pagrindinio patiekalo kertinis produktas – ar tai mėsa, ar tai žuvis – tik išvardinti produktai, keli užkandukai, pakelis skanukų šunims, alkoholį sudarė keturi buteliukai alaus, sumokėjau 100 eurų su viršumi. Kokybe patenkinta nebuvau, nes produktus ėmiau iš bėdos ir visą laiką galvojau, kad parduotuvėse, kuriose apsiperku Vilniuje, ar tai būtų Maxima, ar IKI, ar RIMI, be vargo rasčiau daug aukštesnės kokybės pasirinkimų ne iš bėdos. Juolab, kad likau be skalbimo miltelių, nes rumuniškų pirkti nenorėjau.
Užsukusi į vyno parduotuvę, nes prekybcentrio pasiūla buvo liūdna, vėl radau liūdesį. Man pažįstama Vilniaus pasiūla daug geresnė. Ne tai, kad nebuvo, ką pirkti – gero pasirinkimo šiek tiek buvo. Ir vis dėlto, jis buvo brangesnis nei tokios pačios kokybės vynai gimtinėje.
Nemanau, kad tokioje didžiulėje šalyje, kaip Lenkija, nėra gerų produktų. Ko gero jų yra, tik reikia labai gerai žinoti, kur eiti. Taškas čia Lietuvai – nes paprastos, standartinės, kiekvienam žmogui žinomos parduotuvės čia pateikia daug kokybiškesnį pasirinkimą. Ir nereikia ieškoti. Susidarė įspūdis, kad apsipirkti kokybiškai Lenkijoje kainuoja ne mažiau, o daugiau – ir tai nepavyksta taip, kaip norėta. Taigi, gaunasi brangiau net ne už tą kokybės ir pasirinkimo lygį, kurį gauni Lietuvoje.
Žinoma, dabar, kai pigių balsų ieškanti Lenkijos valdžia sumažino arba panaikino PVM daliai prekių, ko gero kai kas būtų pigiau, jei atmesime tą kokybės klausimą. Tačiau pastebima, kad kai kurie prekybininkai Lenkijoje paslapčiomis po truputį kelia kainas, bandydami atsiriekti sau didesnį gabalą gėrio.
Tačiau esminiu klausimu man vis dėlto lieka sąžinė, vertybės ir stuburas. Kaip galima pavadinti žmones, sąmoningai kasmet iš savo šalies biudžeto išnešančius milijonus? Jie įsivaizduoja, kad atima nuo kažkokios butaforinės valdžios. Bet iš tikrųjų atima tik nuo savęs ir nuo savo kaimyno. Važinėdami į biedronkas žmonės patys pavirsta biedronkais: bėdžiais, už pigesnę dešrą parduodančiais savo šalies gerovę. Vėliau jie skundžiasi, kad ta šalis jiems kažko per mažai duoda ir kažko per daug ima. Bet šalis jiems duoda gerokai daugiau nei jie duoda šaliai – ypač darant prielaidą, kad apsipirkinėja jie ne Lietuvoje, o kai gali išvengti mokesčių mokėjimo – tai ir padaro.
Na, tokius žmones visada buvo lengva nupirkti. Už alaus butelį iš jų galima nusipirkti balsą, už stipresnį gurkšnį – dalyvavimą kokiame nors proteste prie Seimo. Pas tokius politikai į svečius su šakočiais važinėja ir tuščiais pažadais simpatijas perka – jie juk žino, kad valdžios jiems blogos buvo ir bus visos, bet konkrečių darbų jie nei atsimins, nei jais domėsis. O va nemokamo šakočio nepamirš.
Taip Lenkijos valdžia dabar perka lygiai tokio paties plauko lenkus. Ekonomistai be išimčių aiškina, kad PVM mažinimo arba naikinimo politika, kurią taiko Lenkija, jokių problemų neišspręs. Bet kam reikia spręsti problemą – reikia tik balsų. Na, kaip Nausėdai balsų reikia – ir kai normalių balsų nėra, tada galima gražiai pasišypsoti homofobams, vaikmušiams, potencialiems arba esamiems nusikaltėliams.
Šiemet, grįždama į Lietuvą, Lenkijoje tikrai neapsipirksiu. Užteko vieno karto, kuris nebuvo sėkmingas iš jokios pusės. Bet labiausiai dėl to, kad iš šalies gali tikėtis tiek, kiek jai duodi. Gal todėl man toje Lietuvoje viskas ir yra gerai?
