Pigiausi kainuoja 6,9 euro, tai jų neturi. Neturi ir už 10,7 euro, ir už 10,88 euro neturi. Mirkt mirkt. Perku už 11, 04 euro.
„Kodėl negaliu rinktis pigiausio vaisto?“, – paplonintu tuštučio blondino balseliu klausiu, nustatęs tokią veido išraišką, kokią, manau, kad natūraliai nustato nebaigęs devynių klasių narkotikų prekeivis.
Vaistininkė sutrinka taip, tarsi tokio natūralaus klausimo niekuomet nesulaukianti. Sutrikimas pasklinda it garsiai pagadintas oras. Atrodo, net nuaidi per visą tą baltai sterilių sienų farmacininkų katedrą. Na, negi išties niekas niekada nepaklausia „kam čia tiek vaistų ekrane blizga, kai galiu rinktis tik vieną“? Kam apskritai imituoti šitą „pasirinkimą“, tarsi turėtum nors menkutę galimybę rinktis pigesnį vaistą? Nes juk negali!
„Kodėl čia rodomi pigesni vaistai?“ – klausia mano intelekto nesužalotas blondis. Nes, na, rimtai – kam čia tą ekraną bukai deginti, galvoju. Elektrą geriau taupytume, ir taip baisiai brangi. Ar čia tie ekranai padaryti kiekvienoje vaistinėje tam, kad dar daugiau reklamos pamatytume? Tarsi ir taip per dieną neprisižiūrim?
„Tiekimo sutrikimai“, – sutrikusi mergina atšauna po ilgo klavišų maigymo.
„Amžini tiekimo sutrikimai, gal reikėtų tiekėją pakeisti?“ – atsakau.
Žinoma, juokinga, kai vaistinės ir paties tiekėjo savininkas – vienas ir tas pats. Tai čia yra žmogaus bukinimas ir pasirinkimo imitavimas. Gal neimituokim? Išmontuokim tuos ekranus, padovanokim mokykloms. Ir nesicirkinkim – vaistinė parduoda tokį vaistą, kokį nori. Nieko asmeniško neturiu nei prieš konkrečią vaistinę, nei vaistininkę. Bet čia yra sisteminė klizma.
